2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

Įspūdžiai iš Kauno pusės maratono

I keep on going because of the passion of the track. It is addictive. <...> It's simply the thrill of racing. (Haile Gebrselassie)
A. Didžgalvio nuotrauka
Nusprendžiau išmėginti jėgas Kauno pusės maratono bėgime. Į šį miestą man visada gera sugrįžti ar papramogauti, ar darbo reikalais, ar sudalyvauti bėgimo renginyje. Stovėdamas stadione prieš varžybas išsikėliau tikslus, kurie žemiau nurodyti prioriteto tvarka:
1.      Įveikti trasą ir finišuoti.

2.      Pagerinti ankstesnį geriausią pusmaratonio įveikimo laiką.
3.      Nubėgti distanciją greičiau nei per 01:30:00.
Kuo žemiau nurodytas tikslas, tuo labiau jo pasiekimas kėlė nerimą. Šį kartą nejaučiau startinio jaudulio, nes tvirtai tikėjau, kad pirmą ir svarbiausią tikslą tikrai pasieksiu, o bėgimo tempą nusprendžiau pasirinkti prabėgus porą kilometrų.
Nuaidėjus starto šūviui stengiausi nepasiduoti adrenalino pliūpsniui ir pradėti varžybas patogiu tempu. Taip sau lengvai bebėgdamas pastebėjau, kad trečią kilometrą įveikiau vos per 4:28 min/km. Supratau, jei taip ir toliau bėgsiu, savo planui - pagerinti ankstesnį geriausią pusmaratonio laiką 1:35:30 ir išbėgti iš 1:30:00 - galiu ištarti „svajone, lik sveika“. Pagreitėjau. Įveikęs 7 kilometrus  pagalvojau, kad liko bėgti visai nedaug ir nusprendžiau dar pagreitėti - iki 4 min/km. Keletą kilometrų įveikiau ir 3:50 min/km tempu. Savijauta buvo puiki. Susikoncentravau į bėgimą ir pagavęs man tinkamą ritmą skriejau Ąžuolyno takeliais. Lenkiau kitus bėgikus ir didžiavausi savimi.
Tačiau 11 kilometre susidūriau su problema ir dabar  iškilo klausimas, ar pavyks iš viso finišuoti. Esu girdėjęs bėgikų kolegų pasakojimų, kad nuo energinių geliukų sustoja sklandus skrandžio darbas, prasideda nepakeliami diegliai, priverčiantys sulėtėti arba visai nustoti bėgti. Šiandien gavau ir aš galimybę pajusti šį džiaugsmą. Jaučiau, kad sustojo skrandis, pradėjo pykinti, o diegliai skrandžio srityje pasidarė nepakeliami. Meldžiau aukštesnių jėgų, kad grąžintų tai, ką aš ankščiau vadindavau skausmu. Vienu metu norėjau tiesiog sustoti, bet galvoje sukosi mintis, kad prarasiu brangias sekundes. Prisiminiau neseniai girdėtą ir giliai įstrigusią frazę „Visas gyvenimas yra skausmas ir tau reikia priprasti“. Taigi, stengdamasis nelėtinti tempo, bet kamuojamas agonijos, tęsiau savo kelionę finišo link. Palengvėjo tik atsikračius skrandžio turinio, bet net ir tuo nelabai žaviu metu nestabtelėjau. Pagalvojau, dabar arba niekada, net jeigu tai ir bus paskutinis mano pusmaratonis negaliu leisti sau sulėtėti. Galvoje maniau, kad mano silpnas kūnas taip bando sąmonei siųsti signalus, kad jam sunku, ir siekia, kad aš sustočiau ar bent sulėtėčiau. Šie veiksmai būtų reiškę mano pralaimėjimą prieš save patį. Jau seniai ieškojau progos pasivaikščioti peilio ašmenimis bėgimo trasoje ir tai buvo ši diena. Kūnas supratęs, kad niekas net nesirengia lėtėti, susitaikė su patikėta užduotimi ir po 15 kilometro skausmas iš lėto atslūgo ir pasijutau tarsi šviežias agurkėlis. Atsivėrė akys, kad mes patys nusistatom sau ribas ir dažnai neįvertinam savo galimybių. Šis iššūkis suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Tereikia susiimti ir nepasiduoti pirmai sunkumo akimirkai. Supratau, kad nuo šiol savo skausmo slenkstį pastūmėjau gerokai į priekį. Apsidžiaugęs pagerėjusia savijauta nuskuodžiau kaip vėjas paskutinius kelis kilometrus finišo link. Paskutinį kilometrą jau bėgau "autopilotu" ir kai trasos teisėjas norėdamas nukreipti tinkama linkme paklausė, kurį ratą bėgu, turėjau pagalvoti kokias 10 sekundžių, kol sugebėjau atsakyti "penktas ratas". Būn, teip.
Su "trupučiu" valios planą įvykdžiau 100 proc. Sėkmingai įveikiau pusmaratonį per man rekordinį 1:26:20 laiką. 




2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Pavasaris gimtinėje


Ech, gera grįžti į gimtus kraštus. Deja, paskutiniu metu tai pavyksta padaryti vis rečiau. Važiuojant link namų švęsti Šv. Velykų  kažkodėl galvoje prisiminiau vienos dainos žodžius...


Siauras kelias per laukus,
Veda į senus namus,
Ten, kur žvaigždės, kur dangus,
Pieva kvepiantis medus.

Kur sėdėjome vaikai,
Kaip galingi milžinai.
Laikas svajones pasėjo,
Bet ar pažadus tesėjo?

Turiu tradiciją, kad grįžęs pasisvečiuoti į gimtus namus, niekada nebėgu. Tos akimirkos man yra poilsis tiek nuo darbų, tiek nuo bėgimo, bei, svarbiausia, galimybė pabūti su artimiausiais žmonėmis. Deja, savaitgalį aš buvau pasiruošęs šią nebėgimo tradiciją sulaužyti. Priežastis paprasta – atsakingai ruošiuosi Kauno pusmaratoniui įvyksiančiam šį savaitgalį. Šis bėgimas yra paskutinis išbandymas prieš svarbiausią 2014 m. pavasario sezono startą (apie jį planuoju parašyti vėliau).

Taigi, ankstyvą šeštadienio rytą, žadantį nuostabią dieną, žvaliai išsiritau iš lovos, papusryčiavau ir įšokau į savo keturratę transporto priemonę. Užvedimo raktelis suveikė tarsi botagas ir arkliai tūnantys po kapotu mane jau nešė į treniruotės vietą. Pasiekęs tikslą staiga sulaikiau šią kaimenę, taip sukeldamas ne tik kelkraščio dulkių debesį, bet ir poros damų, pėdinančių į šeštadieninį turgų, nepasitenkinimą. Tikriausiai pagalvojo „Menkysta“ ir piktais žvilgsniais buvo pasiryžę kiaurai perverti bet ką, bet kai vikriai iššokau iš automobilio ir krauju pasruvusiomis akimis (šienligės padariniai) pažvelgiau į jas norėdamas atsiprašyti, šios greitai nutipeno savo keliais. Įsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti joms ši žmogysta su tamprėmis („timpomis“) vidury baltos dienos (toks apdaras mano kraštuose nėra labai populiarus). Atsistojau dviračių tako pradžioje ir pažvelgiau į tolį. Manęs prieš akis laukė 5 km trasa. 

Tada prisiminiau, kiek daug kilometrų čia nuvažiuota dviračiu ir kiek mažai nubėgta. Paskutinį kartą su bėgimo bateliais čia stovėjau daugiau nei prieš trejus metus...  Laikrodžio „Start“ mygtuko garsas suveikė tarsi šūvis ir pasileidau bėgti. Niekaip negalėjau bėgti lėčiau nei 5:00 min/km, kad ir kaip stengiausi susivaldyti. Pakeliui aplenkiau net tris lėtesnius dviratininkus. Atrodė, kad čia ir žolė žalesnė, ir medžiai mojo šakomis tarsi palaikymo komanda, o ežero bangų vėsa savanoriškai gaivino. Palankus vėjas padėjo bėgti pirmyn, o apsisukus ir grįžtant atgal vėsino įkaitusį kūną. Gaila, tačiau daugiau bėgikų šį rytmetį nesutikau. Ups, pamelavau. Bėgdamas netyčia sutrikdžiau kiškio ramybę, tad šis nurūko lengva ristele į šalį, būčiau prasibėgęs jo tempu, bet ilgaausis pasitaikė trail bėgimo mėgėjas ir nubėgo laukais, o aš likau ištikimas asfaltui. Įveikus 10 km per 50 min. supratau, kad savo plano įgyvendinti nepavyks – šienligė dar labiau įsisiautėjo ir vargiai begalėjau matyti kur bėgu. Planas prabėgti ramiai 20 km žlugo. Įsirangiau į automobilį ir grįžau namo. Džiugu po keleto metų prasibėgti namuose, čia viskas atrodo kitaip ir pagalvoji, ar keitiesi pats, ar keičiasi aplinka, o gal abu iškart...

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jei Rocky Balboa (jaunesnei kartai priminsiu, kad tai yra kultinio filmo „Rocky“ herojus) ruošdamasis kovai su Ivanu Drago bėgiojo su rąstu ant pečių po Sibirą ir skaldė malkas, tai aš likusį pusdienį su 4 kg kūju daužiau betoną į gabalus ir grioviau tai, prie ko sukūrimo prisidėjau prieš beveik 2 dešimtmečius. Kūnas džiaugėsi gavęs galimybę padirbėti (tai tapo pasiruošimo dalimi), o širdyje buvo liūdna...

Žemiškesnis pastebėjimas - bėgdamas supratau, kad prieš pat bėgimą pusryčiams gabalas torto ir kava nėra pats tinkamiausias pasirinkimas (gyveni ir mokaisi...), reikia to nepamiršti iki varžybų. 

Iki susitikimo Kaune!


2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Kaip 10 km asmeninį rekordą gerinau... to neplanuodamas


Š.m. balandžio 6 d. sudalyvavau Eurovaistinės 10 km bėgimo taurės Alytaus etape. Pradinis tikslas buvo išbandyti pusės maratono planuojamą greitį ir įvertinti savo pasiruošimą Kauno pusmaratoniui. Tačiau iš vakaro buvau pažadėjęs vienam žmogui rauti iš širdies, todėl jau pakeliui į varžybas žinojau, kad vadovausiuosi Pre (S. Prefontaine) žodžiais „The best pace is a suicide pace, and today looks like a good day to die“. 

Nuaidėjus starto šūviui  pradėjau, deja, tipenti savo tikslo link, ir kai pamačiau, kad mano greitoji bendraklubietė pirmus kilometrus lengvai skrieja it plunksna ir bėga 3:50 min/km greičiu, mintyse džiaugiausi dėl jos ir kartu pykau ant savęs, tyliai nusikeikiau ir pagalvojau, kad šiandien ne mano diena, nes šiose varžybose buvo sunku jau nuo pat pradžių. Mano vidinis patarėjas šaukė „Išbėk bent 5 km, tada nusiimk...“. Priėmus šį sprendimą šiek tiek palengvėjo – savižudiškai nusiritau nuo kalniuko, kriokdamas į veikiau pora įkalnių ir atsidūriau prie 5 km žymos. Ranką tiesė spausti laikrodžio „stop“ mygtuką, nes galvoje kažkas garsiai ragino „stok!“. Čia susidūriau su problema, kaip nutildyti tą nelemtą vidinį balsą tūnantį manyje. Prisiminiau sceną iš filmo „Dirty Harry“ ir savo patarėjo paklausiau “you’ve got to ask yourself one question: 'Do I feel lucky?' Well, do ya, punk?”. Po šio vidinio dialogo įsivyravo tyla ir ramybė, galėjau susikoncentravęs tęsti savo kelionę finišo link. Dūsaudamas ir kriokdamas yriausi link finišo lenkdamas lėtesnius bėgikus. 8 km pritemus vaizdui akyse pasižiūrėjau į pulsometrą ir pamatęs, kad mano “varikliukas” dirba 200 dūžių per minutę greičiu garsiai sušukau “O, kaip gerai...” nežinau, ką pagalvojo paskui bėgantys bėgikai?  bet man palengvėjo, dar pridėjau pastangos, peršokau kilometrus žymintį ženklą pasinaudomas šlaitu ir nurūkau į finišą, nes supratau, kad liko visai nedaug. Paskutiniuose kilometruose labai padėjo bendraklubiečių palaikymas, kuris suteikė jėgų lenkti kitus ir netgi spurtuoti paskutiniuose metruose. Dėkoju jiems! 

Pasiekus finišą pažvelgiau į laikrodį ir pamačiau, kad pasiekiau asmeninį geriausią savo rezultatą - 10 km įveikiau per 39:00:01. Ankstesnis PB pagerintas daugiau nei 3 minutėmis. Šį kartą po finišo nesijaučiau patenkintas savo rezultatu, kadangi manau, kad su tinkamu nusiteikimu ir pasiruošimu šią distanciją galiu įveikti greičiau nei per 39 minutes. Taip kad aš dar pabandysiu...


2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Kaip pradėjau bėgioti...



<...> Šiais metais (aut. pastaba 2014 m.) miniu man didžią savo mėgėjo bėgiko karjeros  5 metų sukaktį. Galvoju, kas pasikeitė per tą reikšmingą mano gyvenimo laikotarpį ir koks buvo mano kaip bėgiko kelias iki šiandienos. Epizodiškai bėgiojau nuo gūdžių 2007 m. tačiau 2009 m. sausį nusprendžiau užsiimti bėgimu rimčiau, nusipirkti tikrus bėgimo batelius (nuo tada ir laikau save bėgiku) ir bėgioti siekiant sutvirtinti ne tik savo kūną, bet ir valią. Treniruotes pradėjau tik vasarį – per pačius speigus. Bėgdavau ryte ir vakare kiekvieną darbo dieną ir vieną kartą sekmadienį. Per savaitę turėdavau 10-11 treniruočių, nors kilometražas ir nebuvo ypatingai didelis (gal iki kokių 60 km) jaučiau, kad dedu milžiniškas pastangas ir kankina žvėriškas nuovargis, kadangi bėgdavau  į laisvę išsiveržusio kalinio greičiu. Viską atpirkdavo ta euforija, kurią jausdavau grįžęs namo, kad štai savo įprastus 3 kilometrus kaskart įveikiu vis lengviau. Akyse degė noras bėgti greičiau, toliau, daugiau. Manęs nesustabdydavo nei siaučianti pūga, nei kaip iš kibiro pilantis lietus.
Po metų savamokslių treniruočių žymiai sutvirtėjau kaip bėgikas. 2010 m. sezono metu kiekvieną darbo dienos rytą (5 val. ryto jau būdavau parke) ir sekmadienį bėgdavau po 10 km, o tris 3 darbo dienų vakarus po 15 km. Kilometražas tuo metu man buvo įspūdingas - apie 100 km/sav. Vėlgi risnojau parko takeliais savo malonumui, o treniruotei paįvairinti bėgdavau paskui lėtesnę dviratininkę, pradėjau daryti fartlekus ir pan. Pažymėtina, kad šio sezono metu pavyko pasiekti man neregėtą bėgimo tempą 5 min/km ir išlaikyti jį visus 15 km. Kadangi visuomet sekdavau naujienas iš bėgimo renginių Lietuvoje, jaučiau didelę pagarbą juose dalyvaujantiems bėgikams ir šventai tikėjau, kad dalyvauja tik profesionalai, o man vietos ten nėra. Vis dėl to pasiryžau sudalyvauti Vilniaus maratono minimaratono rungtyje (4,2 km). Numatytas tikslas – patekti tarp 100 greičiausių mini maratonininkų. Finišavau gal 103. Patyręs tokį fiasko, nusivyliau savimi, numečiau bėgimo batelius giliai į kampą ir pasinėriau į žiemos tinginystę. Slapta puoselėjau planus atsigauti ir grįžti, todėl motyvacijai sustiprinti žiemą nusipirkau naujus bėgimo batelius (nuo šiol kampe gulėjo jau 2 poros) ir užsiregistravau į 2011 m. Vilniaus maratono pusmaratonio rungtį.

Atsigavęs 2011 m. vasarą ir manydamas, kad ankstesnių metų įdirbis išlikęs, pradėjau vėl savarankiškas treniruotes ilgiausiai kada nors bėgtai mano gyvenime distancijai – pusei maratono. Iš tamsos į dienos šviesą buvo ištraukti naujieji bateliai ir išbėgta į trasą. Treniruodavausi stadione, o kad nepamesčiau nubėgto atstumo, kas kilometrą žvyre koja užbraukdavau žymą. Kadangi vasara teikia daug malonumų ir pagundų, treniruotės vyko ne taip sklandžiai kaip norėtųsi. Per visą pasiruošimo laikotarpį nubėgau gal 150 km, o ilgiausia distancija, kurią įveikiau pasiruošimo metu buvo 15 km ir tai tik 1 kartą likus savaitei iki didžiojo starto. Tvirtai pasitikėdamas savimi gražų rudens rytą stojau prie starto. Startavau ir finišavau pakankamai oriai. Man atrodė, kad pasiektas rezultatas (apie 1:54:00) pagal pasirengimo lygį netgi pranoko lūkesčius. To, kaip jaučiausi po šių varžybų detaliai neaprašinėsiu (per daug sunku vėl visą tai išgyventi), tiesiog buvo patirta stipri dehidratacija, 3 dienas organizmas atsisakė priimti bet kokį maistą, migrena kankino gal 5 dienas, ir tik po savaitės pradėjau grįžti į visavertį gyvenimą. Vienu metu buvau išsigandęs, kad Kūrėjas su Šv. Petru manęs jau laukia prie atidarytų Rojaus vartų (tuo metu buvau geros nuomonės apie save...). Supratau, kad prieš varžybas ir jų metu padariau visas įmanomas klaidas.
Nežinau kas atsitiko, bet šįkart bėgimo bateliai nebebuvo numesti į šalį. Nuo 2012 m. pradžios vėl grįžau prie treniruočių bėgdavau per savaitę 4 kartus darbo dienomis apie 1 valandą laiko (į kilometrus nebekreipiau dėmesio), pradėjau domėtis treniruočių programomis, mityba ir pan. Šioje vietoje įvyko lūžis - iš bėgiko, kuriam buvo svarbus tik pats judėjimas kaip meditacijos forma, aš tapau bėgiku, kuriam tapo svarbi kova su savimi pačiu, t.y. patikrinti, kur yra mano riba, kiek ją galiu stumtelti tolyn (laiko, greičio, atstumo atžvilgiu). 2012 m. vėlyvą pavasarį risnodamas po Vingio parką pamačiau besibūruojančius bėgikus prie estrados. Vedinas smalsumo, prisėlinau pažioplinėti. O gi žiū, čia galima nemokamai gauti konsultacijas apie bėgimo pradžiamokslį. Nepasididžiavau ir, nusprendęs, kad įgytos žinios bus naudingos, prisijungiau prie šių bėgimo entuziastų. Man pasisekė, nes, kaip vėliau paaiškėjo, savo patirtimi apie bėgimą dalinosi patyręs ir žinomas bėgimo treneris. Nuo tada mano treniruočių kalendoriuje atsirado sistemingos ir tikslingos treniruotės, treniravau ištvermę, greitį ir ruošiausi antrajam savo pusmaratoniui. Buvo labai džiugu, kad 2012 m. rudenį pusmaratonį Rumšiškėse įveikiau greičiau nei per 1:41:00. Dar vėliau teko garbė prisijungti prie F.O.C.U.S. running klubo.

Deja, nuo 2013 m. įžengiau į naują bėgiko evoliucionavimo stadiją. Bėgimas tapo rutina. Ėjau į treniruotes kaip į lažą. Ateini, atidirbi, išeini. Tapau robotu, kuriam bėgimas nebeteikė jokio džiaugsmo, dingo noras judėti pirmyn. Pradėjo kankinti traumos, o noras bėgti tik mažėjo. Vienintelis dalykas, kuris  dar šiek tiek motyvavo, buvo nežymiai gerėjantys rezultatai bei noras sėkmingai įveikti didįjį iššūkį – klasikinį maratoną 42195 m. Lėtai ir užtikrintai pasiekus maratono finišą, pamaniau, kad tai mano karjeros zenitas, nes nuo šiol priklausau 1 proc. tai padariusių pasaulio gyventojų. Tuomet nusprendžiau kabinti batelius ant vinies ir ieškoti kitos veiklos. Deja, buvo per vėlu, nes buvau per giliai įklimpęs... <...>

Iššūkių bėgime netrūksta, pvz.:  galima bandyti gerinti savo asmeninį rezultatą, bet manęs tai nežavi – negaliu susikaupti ir bėgti tam tikram laikui. Man maloniau bėgti „tuščia galva“ ir negalvoti apie nustatyto tempo palaikymą (kaip dažnai prieš startą sakau „bėgsiu kaip Dievas duos“). Taigi, besibaigiant 2013 m. sugalvojau išbandyti trail bėgimą - bėgti, kur nėra vienodų trasų, o kiekvienos varžybos skirtingai sudėtingos. Taip pat puoselėju viltį bėgti ilgesnius atstumus nei maratono distancija. Nuo 2014 m. pradžios šie tikslai mane vėl sugrąžino į trasą, atsirado noras bėgti, o bėgimas vėl pradėjo „vežti“. Dabar pačios kojos neša į priekį, širdis daužosi kaip išprotėjusi, o smegenyse endorfinai slopina, bet kokio sunkumo ar noro pasiduoti užuomazgas.
Trumpai pristatęs priešistorę, planuoju retkarčiais aprašyti, kaip sekasi ruoštis ir dalyvauti vienose ar kitose varžybose, bei kylančias mintis judant pirmyn savo tikslų link...

Beje, jei pamatysite varžybose kaip pamišusį bėgantį bėgiką, o vėliau staiga sustojusį ir besišlaistantį po trasą, arba bėgantį ir tyliai dainuojantį, arba bėgantį ir staiga sušunkantį „o, kaip gerai...“, arba vos pėdinantį tarp lėčiausių bėgikų – dideli šansai, kad tai aš bandantis savo galimybių ribas ir ieškantis naujų potyrių bėgimo trasose.