2014 m. balandžio 28 d., pirmadienis

Įspūdžiai iš Kauno pusės maratono

I keep on going because of the passion of the track. It is addictive. <...> It's simply the thrill of racing. (Haile Gebrselassie)
A. Didžgalvio nuotrauka
Nusprendžiau išmėginti jėgas Kauno pusės maratono bėgime. Į šį miestą man visada gera sugrįžti ar papramogauti, ar darbo reikalais, ar sudalyvauti bėgimo renginyje. Stovėdamas stadione prieš varžybas išsikėliau tikslus, kurie žemiau nurodyti prioriteto tvarka:
1.      Įveikti trasą ir finišuoti.

2.      Pagerinti ankstesnį geriausią pusmaratonio įveikimo laiką.
3.      Nubėgti distanciją greičiau nei per 01:30:00.
Kuo žemiau nurodytas tikslas, tuo labiau jo pasiekimas kėlė nerimą. Šį kartą nejaučiau startinio jaudulio, nes tvirtai tikėjau, kad pirmą ir svarbiausią tikslą tikrai pasieksiu, o bėgimo tempą nusprendžiau pasirinkti prabėgus porą kilometrų.
Nuaidėjus starto šūviui stengiausi nepasiduoti adrenalino pliūpsniui ir pradėti varžybas patogiu tempu. Taip sau lengvai bebėgdamas pastebėjau, kad trečią kilometrą įveikiau vos per 4:28 min/km. Supratau, jei taip ir toliau bėgsiu, savo planui - pagerinti ankstesnį geriausią pusmaratonio laiką 1:35:30 ir išbėgti iš 1:30:00 - galiu ištarti „svajone, lik sveika“. Pagreitėjau. Įveikęs 7 kilometrus  pagalvojau, kad liko bėgti visai nedaug ir nusprendžiau dar pagreitėti - iki 4 min/km. Keletą kilometrų įveikiau ir 3:50 min/km tempu. Savijauta buvo puiki. Susikoncentravau į bėgimą ir pagavęs man tinkamą ritmą skriejau Ąžuolyno takeliais. Lenkiau kitus bėgikus ir didžiavausi savimi.
Tačiau 11 kilometre susidūriau su problema ir dabar  iškilo klausimas, ar pavyks iš viso finišuoti. Esu girdėjęs bėgikų kolegų pasakojimų, kad nuo energinių geliukų sustoja sklandus skrandžio darbas, prasideda nepakeliami diegliai, priverčiantys sulėtėti arba visai nustoti bėgti. Šiandien gavau ir aš galimybę pajusti šį džiaugsmą. Jaučiau, kad sustojo skrandis, pradėjo pykinti, o diegliai skrandžio srityje pasidarė nepakeliami. Meldžiau aukštesnių jėgų, kad grąžintų tai, ką aš ankščiau vadindavau skausmu. Vienu metu norėjau tiesiog sustoti, bet galvoje sukosi mintis, kad prarasiu brangias sekundes. Prisiminiau neseniai girdėtą ir giliai įstrigusią frazę „Visas gyvenimas yra skausmas ir tau reikia priprasti“. Taigi, stengdamasis nelėtinti tempo, bet kamuojamas agonijos, tęsiau savo kelionę finišo link. Palengvėjo tik atsikračius skrandžio turinio, bet net ir tuo nelabai žaviu metu nestabtelėjau. Pagalvojau, dabar arba niekada, net jeigu tai ir bus paskutinis mano pusmaratonis negaliu leisti sau sulėtėti. Galvoje maniau, kad mano silpnas kūnas taip bando sąmonei siųsti signalus, kad jam sunku, ir siekia, kad aš sustočiau ar bent sulėtėčiau. Šie veiksmai būtų reiškę mano pralaimėjimą prieš save patį. Jau seniai ieškojau progos pasivaikščioti peilio ašmenimis bėgimo trasoje ir tai buvo ši diena. Kūnas supratęs, kad niekas net nesirengia lėtėti, susitaikė su patikėta užduotimi ir po 15 kilometro skausmas iš lėto atslūgo ir pasijutau tarsi šviežias agurkėlis. Atsivėrė akys, kad mes patys nusistatom sau ribas ir dažnai neįvertinam savo galimybių. Šis iššūkis suteikė daugiau pasitikėjimo savo jėgomis. Tereikia susiimti ir nepasiduoti pirmai sunkumo akimirkai. Supratau, kad nuo šiol savo skausmo slenkstį pastūmėjau gerokai į priekį. Apsidžiaugęs pagerėjusia savijauta nuskuodžiau kaip vėjas paskutinius kelis kilometrus finišo link. Paskutinį kilometrą jau bėgau "autopilotu" ir kai trasos teisėjas norėdamas nukreipti tinkama linkme paklausė, kurį ratą bėgu, turėjau pagalvoti kokias 10 sekundžių, kol sugebėjau atsakyti "penktas ratas". Būn, teip.
Su "trupučiu" valios planą įvykdžiau 100 proc. Sėkmingai įveikiau pusmaratonį per man rekordinį 1:26:20 laiką. 




Komentarų nėra:

Rašyti komentarą