2014 m. balandžio 19 d., šeštadienis

Kaip 10 km asmeninį rekordą gerinau... to neplanuodamas


Š.m. balandžio 6 d. sudalyvavau Eurovaistinės 10 km bėgimo taurės Alytaus etape. Pradinis tikslas buvo išbandyti pusės maratono planuojamą greitį ir įvertinti savo pasiruošimą Kauno pusmaratoniui. Tačiau iš vakaro buvau pažadėjęs vienam žmogui rauti iš širdies, todėl jau pakeliui į varžybas žinojau, kad vadovausiuosi Pre (S. Prefontaine) žodžiais „The best pace is a suicide pace, and today looks like a good day to die“. 

Nuaidėjus starto šūviui  pradėjau, deja, tipenti savo tikslo link, ir kai pamačiau, kad mano greitoji bendraklubietė pirmus kilometrus lengvai skrieja it plunksna ir bėga 3:50 min/km greičiu, mintyse džiaugiausi dėl jos ir kartu pykau ant savęs, tyliai nusikeikiau ir pagalvojau, kad šiandien ne mano diena, nes šiose varžybose buvo sunku jau nuo pat pradžių. Mano vidinis patarėjas šaukė „Išbėk bent 5 km, tada nusiimk...“. Priėmus šį sprendimą šiek tiek palengvėjo – savižudiškai nusiritau nuo kalniuko, kriokdamas į veikiau pora įkalnių ir atsidūriau prie 5 km žymos. Ranką tiesė spausti laikrodžio „stop“ mygtuką, nes galvoje kažkas garsiai ragino „stok!“. Čia susidūriau su problema, kaip nutildyti tą nelemtą vidinį balsą tūnantį manyje. Prisiminiau sceną iš filmo „Dirty Harry“ ir savo patarėjo paklausiau “you’ve got to ask yourself one question: 'Do I feel lucky?' Well, do ya, punk?”. Po šio vidinio dialogo įsivyravo tyla ir ramybė, galėjau susikoncentravęs tęsti savo kelionę finišo link. Dūsaudamas ir kriokdamas yriausi link finišo lenkdamas lėtesnius bėgikus. 8 km pritemus vaizdui akyse pasižiūrėjau į pulsometrą ir pamatęs, kad mano “varikliukas” dirba 200 dūžių per minutę greičiu garsiai sušukau “O, kaip gerai...” nežinau, ką pagalvojo paskui bėgantys bėgikai?  bet man palengvėjo, dar pridėjau pastangos, peršokau kilometrus žymintį ženklą pasinaudomas šlaitu ir nurūkau į finišą, nes supratau, kad liko visai nedaug. Paskutiniuose kilometruose labai padėjo bendraklubiečių palaikymas, kuris suteikė jėgų lenkti kitus ir netgi spurtuoti paskutiniuose metruose. Dėkoju jiems! 

Pasiekus finišą pažvelgiau į laikrodį ir pamačiau, kad pasiekiau asmeninį geriausią savo rezultatą - 10 km įveikiau per 39:00:01. Ankstesnis PB pagerintas daugiau nei 3 minutėmis. Šį kartą po finišo nesijaučiau patenkintas savo rezultatu, kadangi manau, kad su tinkamu nusiteikimu ir pasiruošimu šią distanciją galiu įveikti greičiau nei per 39 minutes. Taip kad aš dar pabandysiu...


3 komentarai:

  1. Alytuj iki 10 km trūko gerų 100 metrų, tiksliau apie 150 kazkur.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Gali būti. Jei neklystu iš komercinių bėgimų Lietuvoje, vienintelio Vilniaus maratono trasa būna sertifikuota ir išmatuota pagal LAF reikalavimus. Taip pat tiksli trasa būna Rumšiškėse.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar Živilės Balčiūnaitės bėgimo trasa būna sertifikuota :)

      Panaikinti