2014 m. balandžio 17 d., ketvirtadienis

Kaip pradėjau bėgioti...



<...> Šiais metais (aut. pastaba 2014 m.) miniu man didžią savo mėgėjo bėgiko karjeros  5 metų sukaktį. Galvoju, kas pasikeitė per tą reikšmingą mano gyvenimo laikotarpį ir koks buvo mano kaip bėgiko kelias iki šiandienos. Epizodiškai bėgiojau nuo gūdžių 2007 m. tačiau 2009 m. sausį nusprendžiau užsiimti bėgimu rimčiau, nusipirkti tikrus bėgimo batelius (nuo tada ir laikau save bėgiku) ir bėgioti siekiant sutvirtinti ne tik savo kūną, bet ir valią. Treniruotes pradėjau tik vasarį – per pačius speigus. Bėgdavau ryte ir vakare kiekvieną darbo dieną ir vieną kartą sekmadienį. Per savaitę turėdavau 10-11 treniruočių, nors kilometražas ir nebuvo ypatingai didelis (gal iki kokių 60 km) jaučiau, kad dedu milžiniškas pastangas ir kankina žvėriškas nuovargis, kadangi bėgdavau  į laisvę išsiveržusio kalinio greičiu. Viską atpirkdavo ta euforija, kurią jausdavau grįžęs namo, kad štai savo įprastus 3 kilometrus kaskart įveikiu vis lengviau. Akyse degė noras bėgti greičiau, toliau, daugiau. Manęs nesustabdydavo nei siaučianti pūga, nei kaip iš kibiro pilantis lietus.
Po metų savamokslių treniruočių žymiai sutvirtėjau kaip bėgikas. 2010 m. sezono metu kiekvieną darbo dienos rytą (5 val. ryto jau būdavau parke) ir sekmadienį bėgdavau po 10 km, o tris 3 darbo dienų vakarus po 15 km. Kilometražas tuo metu man buvo įspūdingas - apie 100 km/sav. Vėlgi risnojau parko takeliais savo malonumui, o treniruotei paįvairinti bėgdavau paskui lėtesnę dviratininkę, pradėjau daryti fartlekus ir pan. Pažymėtina, kad šio sezono metu pavyko pasiekti man neregėtą bėgimo tempą 5 min/km ir išlaikyti jį visus 15 km. Kadangi visuomet sekdavau naujienas iš bėgimo renginių Lietuvoje, jaučiau didelę pagarbą juose dalyvaujantiems bėgikams ir šventai tikėjau, kad dalyvauja tik profesionalai, o man vietos ten nėra. Vis dėl to pasiryžau sudalyvauti Vilniaus maratono minimaratono rungtyje (4,2 km). Numatytas tikslas – patekti tarp 100 greičiausių mini maratonininkų. Finišavau gal 103. Patyręs tokį fiasko, nusivyliau savimi, numečiau bėgimo batelius giliai į kampą ir pasinėriau į žiemos tinginystę. Slapta puoselėjau planus atsigauti ir grįžti, todėl motyvacijai sustiprinti žiemą nusipirkau naujus bėgimo batelius (nuo šiol kampe gulėjo jau 2 poros) ir užsiregistravau į 2011 m. Vilniaus maratono pusmaratonio rungtį.

Atsigavęs 2011 m. vasarą ir manydamas, kad ankstesnių metų įdirbis išlikęs, pradėjau vėl savarankiškas treniruotes ilgiausiai kada nors bėgtai mano gyvenime distancijai – pusei maratono. Iš tamsos į dienos šviesą buvo ištraukti naujieji bateliai ir išbėgta į trasą. Treniruodavausi stadione, o kad nepamesčiau nubėgto atstumo, kas kilometrą žvyre koja užbraukdavau žymą. Kadangi vasara teikia daug malonumų ir pagundų, treniruotės vyko ne taip sklandžiai kaip norėtųsi. Per visą pasiruošimo laikotarpį nubėgau gal 150 km, o ilgiausia distancija, kurią įveikiau pasiruošimo metu buvo 15 km ir tai tik 1 kartą likus savaitei iki didžiojo starto. Tvirtai pasitikėdamas savimi gražų rudens rytą stojau prie starto. Startavau ir finišavau pakankamai oriai. Man atrodė, kad pasiektas rezultatas (apie 1:54:00) pagal pasirengimo lygį netgi pranoko lūkesčius. To, kaip jaučiausi po šių varžybų detaliai neaprašinėsiu (per daug sunku vėl visą tai išgyventi), tiesiog buvo patirta stipri dehidratacija, 3 dienas organizmas atsisakė priimti bet kokį maistą, migrena kankino gal 5 dienas, ir tik po savaitės pradėjau grįžti į visavertį gyvenimą. Vienu metu buvau išsigandęs, kad Kūrėjas su Šv. Petru manęs jau laukia prie atidarytų Rojaus vartų (tuo metu buvau geros nuomonės apie save...). Supratau, kad prieš varžybas ir jų metu padariau visas įmanomas klaidas.
Nežinau kas atsitiko, bet šįkart bėgimo bateliai nebebuvo numesti į šalį. Nuo 2012 m. pradžios vėl grįžau prie treniruočių bėgdavau per savaitę 4 kartus darbo dienomis apie 1 valandą laiko (į kilometrus nebekreipiau dėmesio), pradėjau domėtis treniruočių programomis, mityba ir pan. Šioje vietoje įvyko lūžis - iš bėgiko, kuriam buvo svarbus tik pats judėjimas kaip meditacijos forma, aš tapau bėgiku, kuriam tapo svarbi kova su savimi pačiu, t.y. patikrinti, kur yra mano riba, kiek ją galiu stumtelti tolyn (laiko, greičio, atstumo atžvilgiu). 2012 m. vėlyvą pavasarį risnodamas po Vingio parką pamačiau besibūruojančius bėgikus prie estrados. Vedinas smalsumo, prisėlinau pažioplinėti. O gi žiū, čia galima nemokamai gauti konsultacijas apie bėgimo pradžiamokslį. Nepasididžiavau ir, nusprendęs, kad įgytos žinios bus naudingos, prisijungiau prie šių bėgimo entuziastų. Man pasisekė, nes, kaip vėliau paaiškėjo, savo patirtimi apie bėgimą dalinosi patyręs ir žinomas bėgimo treneris. Nuo tada mano treniruočių kalendoriuje atsirado sistemingos ir tikslingos treniruotės, treniravau ištvermę, greitį ir ruošiausi antrajam savo pusmaratoniui. Buvo labai džiugu, kad 2012 m. rudenį pusmaratonį Rumšiškėse įveikiau greičiau nei per 1:41:00. Dar vėliau teko garbė prisijungti prie F.O.C.U.S. running klubo.

Deja, nuo 2013 m. įžengiau į naują bėgiko evoliucionavimo stadiją. Bėgimas tapo rutina. Ėjau į treniruotes kaip į lažą. Ateini, atidirbi, išeini. Tapau robotu, kuriam bėgimas nebeteikė jokio džiaugsmo, dingo noras judėti pirmyn. Pradėjo kankinti traumos, o noras bėgti tik mažėjo. Vienintelis dalykas, kuris  dar šiek tiek motyvavo, buvo nežymiai gerėjantys rezultatai bei noras sėkmingai įveikti didįjį iššūkį – klasikinį maratoną 42195 m. Lėtai ir užtikrintai pasiekus maratono finišą, pamaniau, kad tai mano karjeros zenitas, nes nuo šiol priklausau 1 proc. tai padariusių pasaulio gyventojų. Tuomet nusprendžiau kabinti batelius ant vinies ir ieškoti kitos veiklos. Deja, buvo per vėlu, nes buvau per giliai įklimpęs... <...>

Iššūkių bėgime netrūksta, pvz.:  galima bandyti gerinti savo asmeninį rezultatą, bet manęs tai nežavi – negaliu susikaupti ir bėgti tam tikram laikui. Man maloniau bėgti „tuščia galva“ ir negalvoti apie nustatyto tempo palaikymą (kaip dažnai prieš startą sakau „bėgsiu kaip Dievas duos“). Taigi, besibaigiant 2013 m. sugalvojau išbandyti trail bėgimą - bėgti, kur nėra vienodų trasų, o kiekvienos varžybos skirtingai sudėtingos. Taip pat puoselėju viltį bėgti ilgesnius atstumus nei maratono distancija. Nuo 2014 m. pradžios šie tikslai mane vėl sugrąžino į trasą, atsirado noras bėgti, o bėgimas vėl pradėjo „vežti“. Dabar pačios kojos neša į priekį, širdis daužosi kaip išprotėjusi, o smegenyse endorfinai slopina, bet kokio sunkumo ar noro pasiduoti užuomazgas.
Trumpai pristatęs priešistorę, planuoju retkarčiais aprašyti, kaip sekasi ruoštis ir dalyvauti vienose ar kitose varžybose, bei kylančias mintis judant pirmyn savo tikslų link...

Beje, jei pamatysite varžybose kaip pamišusį bėgantį bėgiką, o vėliau staiga sustojusį ir besišlaistantį po trasą, arba bėgantį ir tyliai dainuojantį, arba bėgantį ir staiga sušunkantį „o, kaip gerai...“, arba vos pėdinantį tarp lėčiausių bėgikų – dideli šansai, kad tai aš bandantis savo galimybių ribas ir ieškantis naujų potyrių bėgimo trasose.

3 komentarai:

  1. Puikus įrašas bei įdomi patirtis. Laukiame sekančių įrašų :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Džiugu kažkuo panašią dušią aptikti :) Smagių bėgimų! Senuku draugė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui! Pingvino kojas seku nuo pat blogo sukūrimo pradžios ir visuomet su nekantrumu laukiu naujų įrašų.

      Panaikinti