2014 m. balandžio 22 d., antradienis

Pavasaris gimtinėje


Ech, gera grįžti į gimtus kraštus. Deja, paskutiniu metu tai pavyksta padaryti vis rečiau. Važiuojant link namų švęsti Šv. Velykų  kažkodėl galvoje prisiminiau vienos dainos žodžius...


Siauras kelias per laukus,
Veda į senus namus,
Ten, kur žvaigždės, kur dangus,
Pieva kvepiantis medus.

Kur sėdėjome vaikai,
Kaip galingi milžinai.
Laikas svajones pasėjo,
Bet ar pažadus tesėjo?

Turiu tradiciją, kad grįžęs pasisvečiuoti į gimtus namus, niekada nebėgu. Tos akimirkos man yra poilsis tiek nuo darbų, tiek nuo bėgimo, bei, svarbiausia, galimybė pabūti su artimiausiais žmonėmis. Deja, savaitgalį aš buvau pasiruošęs šią nebėgimo tradiciją sulaužyti. Priežastis paprasta – atsakingai ruošiuosi Kauno pusmaratoniui įvyksiančiam šį savaitgalį. Šis bėgimas yra paskutinis išbandymas prieš svarbiausią 2014 m. pavasario sezono startą (apie jį planuoju parašyti vėliau).

Taigi, ankstyvą šeštadienio rytą, žadantį nuostabią dieną, žvaliai išsiritau iš lovos, papusryčiavau ir įšokau į savo keturratę transporto priemonę. Užvedimo raktelis suveikė tarsi botagas ir arkliai tūnantys po kapotu mane jau nešė į treniruotės vietą. Pasiekęs tikslą staiga sulaikiau šią kaimenę, taip sukeldamas ne tik kelkraščio dulkių debesį, bet ir poros damų, pėdinančių į šeštadieninį turgų, nepasitenkinimą. Tikriausiai pagalvojo „Menkysta“ ir piktais žvilgsniais buvo pasiryžę kiaurai perverti bet ką, bet kai vikriai iššokau iš automobilio ir krauju pasruvusiomis akimis (šienligės padariniai) pažvelgiau į jas norėdamas atsiprašyti, šios greitai nutipeno savo keliais. Įsivaizduoju, kaip turėjo atrodyti joms ši žmogysta su tamprėmis („timpomis“) vidury baltos dienos (toks apdaras mano kraštuose nėra labai populiarus). Atsistojau dviračių tako pradžioje ir pažvelgiau į tolį. Manęs prieš akis laukė 5 km trasa. 

Tada prisiminiau, kiek daug kilometrų čia nuvažiuota dviračiu ir kiek mažai nubėgta. Paskutinį kartą su bėgimo bateliais čia stovėjau daugiau nei prieš trejus metus...  Laikrodžio „Start“ mygtuko garsas suveikė tarsi šūvis ir pasileidau bėgti. Niekaip negalėjau bėgti lėčiau nei 5:00 min/km, kad ir kaip stengiausi susivaldyti. Pakeliui aplenkiau net tris lėtesnius dviratininkus. Atrodė, kad čia ir žolė žalesnė, ir medžiai mojo šakomis tarsi palaikymo komanda, o ežero bangų vėsa savanoriškai gaivino. Palankus vėjas padėjo bėgti pirmyn, o apsisukus ir grįžtant atgal vėsino įkaitusį kūną. Gaila, tačiau daugiau bėgikų šį rytmetį nesutikau. Ups, pamelavau. Bėgdamas netyčia sutrikdžiau kiškio ramybę, tad šis nurūko lengva ristele į šalį, būčiau prasibėgęs jo tempu, bet ilgaausis pasitaikė trail bėgimo mėgėjas ir nubėgo laukais, o aš likau ištikimas asfaltui. Įveikus 10 km per 50 min. supratau, kad savo plano įgyvendinti nepavyks – šienligė dar labiau įsisiautėjo ir vargiai begalėjau matyti kur bėgu. Planas prabėgti ramiai 20 km žlugo. Įsirangiau į automobilį ir grįžau namo. Džiugu po keleto metų prasibėgti namuose, čia viskas atrodo kitaip ir pagalvoji, ar keitiesi pats, ar keičiasi aplinka, o gal abu iškart...

Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jei Rocky Balboa (jaunesnei kartai priminsiu, kad tai yra kultinio filmo „Rocky“ herojus) ruošdamasis kovai su Ivanu Drago bėgiojo su rąstu ant pečių po Sibirą ir skaldė malkas, tai aš likusį pusdienį su 4 kg kūju daužiau betoną į gabalus ir grioviau tai, prie ko sukūrimo prisidėjau prieš beveik 2 dešimtmečius. Kūnas džiaugėsi gavęs galimybę padirbėti (tai tapo pasiruošimo dalimi), o širdyje buvo liūdna...

Žemiškesnis pastebėjimas - bėgdamas supratau, kad prieš pat bėgimą pusryčiams gabalas torto ir kava nėra pats tinkamiausias pasirinkimas (gyveni ir mokaisi...), reikia to nepamiršti iki varžybų. 

Iki susitikimo Kaune!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą