2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą...

K.Čachovskio nuotr.

Net nežinau, kaip pavadinti šį įrašą, kuris buvo pradėtas rašyti, kai dar buvau ryžtingai nusiteikęs žingsniuoti, o įvyko, kaip įvyko. Taigi, 1 2 3 pradedam...

Nemažai bėgikų ne tik bėgioja, bet ir dažnai išbando kitas sporto šakas, pvz.: plaukimas, dviračiai ir pan. Mano antra sporto šaka, jei ją galima taip pavadinti, yra šiaurietiškas ėjimas (nordic walking, toliau - NW). Šiaurietišku ėjimu susidomėjau prieš metus. Įsigijęs lazdas ir sudalyvavęs keliose vaikščiojimo treniruotėse, nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Mano debiutas buvo suplanuotas Kauno pusmaratonyje 2013, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms nedalyvavau varžybose. Taigi, kita galimybė išbandyti save buvo Trakų pusmaratonio 10 km NW rungtis. Kadangi rungtis nevaržybinė, prieš metus ramiai sau žingsniavau dairydamasis į Trakų apylinkes. Kai kažkas 2 kilometre priekyje einančiam ėjikui sušuko, kad jis antras, pagalvojau, kad galiu jį lengvai aplenkti - čia taiki mano nuotaika dingo ir pradėjau „gaudyti“ į priekį pabėgusį ėjiką ir ėjikę. Turiu pažymėti, kad tai padaryti nebuvo labai lengva, nes eidamas neturi tokio greičio pranašumo kaip bėgdamas, todėl į antrą vietą pakilau gal tik 9 kilometre, o ėjimo lyderę pavijau paskutiniuose trasos metruose ir finiše atsilikau tik sekunde. Pernai Trakuose 10 km įveikiau per 1:27:31.


Šįmet į Trakus ketinau grįžti geriau pasirengęs tiek fiziškai, tiek atnaujinęs ėjimo įrangą - lazdas. Labai daug dėmesio skyriau savo lazdų patobulinimui. Pernai susidūriau su prastu lazdos batuko sukibimu. Siekdamas išspręsti šią problemą ant batuko pritvirtinau atitinkamo minkštumo gumos padelį, kurį parinkau specialiai užsukęs į Trakus keletą savaičių prieš startą  ir vietoje įvertinęs grindinį, kuriuo žingsniuosiu. Tuo metu planavau, kad eisiu sausa asfalto danga. Abejonių kėlė ta trasos vieta, kur nėra kieto grindinio, nes pasikeitė pati trasa lyginant su pernykšte. Taigi, vis dar buvo daug faktorių, kurie kėlė man nerimą prieš varžybas ir galėjo sudaužyti mano svajonę šiemet atžingsniuoti pirmam.

Likus dienai iki starto sudalyvavau šauniame renginyje Masiniame šiaurietiško ėjimo žygyje, vykusiame Vingio parke ir Vilniaus gatvėse (keliose nuotraukuose šmėžuoju ir aš...). Deja, žygio metu supratau, kad NW jau nebeteikia tiek džiaugsmo kaip ankščiau. Žygyje pakako nueiti 550 metrų, kad suprasčiau, kad atėjo laikas padėti lazdas į šalį. 



Taip ir padariau. Sustojau, nusiėmiau lazdas ir apsisukęs nupėdinau link mašinos prieš visą minią "šiauriečių", kurių veiduose švietė šypsenos.  Buvau laimingas už juos, ir kartu vyliausi, kad galbūt kažkada aš dar eisiu, bet tikrai ne artimiausiu metu. Planas dalyvauti Trakų pusmaratonio NW rungtyje buvo atšauktas.

Trakų pusmaratonyje dalyvavau pusės maratono bėgimo distancijoje, kurioje iš arti mačiau, kaip kitas pagarbos vertas bėgikas pagerino savo asmeninį PB, bei kiek tam reikia ryžto ir valios. Visa tai yra verta atskiro įrašo dienoraštyje, tad laukite tęsinio. Šį kartą pagrindinis herojus būsiu ne aš.... 

1 komentaras:

  1. Užskaitau Tave belekaip dėl šito:
    "Žygyje pakako nueiti 550 metrų, kad suprasčiau, kad atėjo laikas padėti lazdas į šalį.
    Taip ir padariau. Sustojau, nusiėmiau lazdas ir apsisukęs nupėdinau link mašinos prieš visą minią "šiauriečių", kurių veiduose švietė šypsenos."
    Ačiū!
    S.D.

    AtsakytiPanaikinti