2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Kiek jėgų turi bėgantis žmogus?

Organizatorių nuotr.

Į Trakus važiavau ramiai prasibėgti, nes per savaitę iki Trakų pusmaratonio tebuvau nubėgęs apie 50 km ir nesijaučiau pasiruošęs varžytis. Taigi, prieš startą gavau pasiūlymą prisijungti prie bendraklubiečio Jokūbo, pasirengusio gerinti savo asmeninį geriausią rezultatą pusmaratonio distancijoje, palaikymo komandos. Jo tikslas buvo pagerinti PB ir „išlipti“ iš dviejų valandų. Nuo pirmųjų žingsnių trasoje jį lydėjo greitieji bėgikai Ramunė, aš ir Linas. Palaikymo komanda veikė kaip tiksliai suderintas šveicariškas laikrodis – reikiamu momentu pagrindiniam bėgikui paduodavo buteliuką vandens ar elektrolitų, sudrėkindavo kempinėlę, atplėšdavo geliuką, apipildavo vandeniu ar fotografavo bėgimo metu. Sunkiu momentu palaikė ir skatino nelėtėti bei nepasiduoti ne tik savo komandos narį, bet ir kitus greta bėgančius bėgikus. Nors man pačiam bėgimo tempas buvo nedidelis ir sakyčiau toks „recovery run“, prisiminiau tuos laikus, kaip pats bėgdavau tokiu tempu varžybose ir su kokiomis valios pastangomis judėdavau finišo link. Pagarba Jokūbui už tai, kad sunkiu psichologiškai ir fiziškai momentu, kai trūko oro, maudė čiurnos, pradėjo skaudėti kelius ir manė, kad „nusiims“ jau 11-ajame kilometre, jis nepaisant visko susiėmė ir radęs savy jėgų tęsė kelionę finišo link.

Nežinau, kokį posakį ar frazę panaudoti, kuri atspindėtų šio bėgimo dvasią, bet tai, ką vakar padarė Jokūbas būtų galima apibūdinti taip: „A lot of people run a race to see who is fastest. I run to see who has the most guts, who can punish himself into exhausting pace, and then at the end, punish himself even more.” (Steve Prefontaine). Su itin gausiu žiūrovų palaikymu viso bėgimo metu, paskutiniuose kilometruose rekordininkas iš paskutiniųjų spaudė ir it vėjas lenkė varžovus nepalikdamas vilčių jį pavyti. Kaip po finišo pasakojo pats, daugiausia jėgų spurtui suteikė griežtas trenerio Karolio šūksnis, o labiausiai nuotaiką pakėlė Lino nurodymai, kad likus 1 km jis turi aplenkti mažiausiai 10 bėgikų, bei valdingi Nadios nurodymai. Dar buvo daug padrąsinimų ir net dviratininkės Linos palyda, kuri irgi prisidėjo prie to, kad Jokūbas paskutiniame kilometre pagreitėjo bene 2 minutėmis. Sprendžiant iš vakarykščio pasirodymo, šis bėgikas tikrai nesustos... Tik siūlyčiau kitam kartui išsikelti ambicingesnį tikslą ir daugiau įdėti darbo treniruotėse...
 
Organizatorių nuotr.

Kodėl šis įrašas atsirado bėgiko dienoraštyje? Pavyko iš arti pamatyti, kokią dramą išgyvena bėgikas bėgdamas ant savo galimybių ribos. Supratau, vieną dalyką - nesvarbu per kiek laiko bėgikas nubėga pusmaratonį - per 2 val. ar per 1 val. 30 min., ar per 1 val., kiekvienas iš jų atiduoda visas jėgas, kad pasiektų tikslą, o kiekvieno jų įdėtos pastangos yra maksimalios. Dar labai svarbus dalykas yra palaikymas, nustebau, kiek jėgų gali surasti žmogus išgirdęs tinkamą žodį ir horizonte matydamas finišo tiesiąją...
Taigi, jei perskaitei iki šios vietos, gal laikas savęs paklausti „o kiek jėgų turiu aš?“ ir išbandyti save bėgimo trasoje...

5 komentarai:

  1. Man dar labai patiko Prefontaine citata! Jau ne pirmame poste puikiai tinkančią jo citata panaudoji ;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Turiu keletą bėgikų/ių, kurių bėgimo filosofija tikrai įkvepia mane bėgti/rašyti. Šiame sąraše S. Prefontaine užima II vietą.

      Panaikinti
  2. Įkvepiantis įrašas, per mažai save nubaudžiau Trakuose, dabar gailiuosi;)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bus dar daug progų :) Tą patį išgyvenu po kiekvienų varžybų ir galvoju "galėjau geriau"...

      Panaikinti
  3. Šaunuolis Kuba! Buvai nesustabdomas. O finišo tiesiojoj ir man reikėjo padirbėt kad nepagautum.
    Spėjimas pasitvirtino, nors bėgau virš dviejų valandų, klubietis manes paklausė " Kaip tu čia bėgai Trakuose su Nadia? Sakei nesidraskysi!"
    Tikiuosi greitu metu grįžti į doros kelią ir su Focusais ne tik pasilakstysiu, bet ir varžytis galėsiu :)

    AtsakytiPanaikinti