Nuvarytus arklius nušauna arba kada laikas gerinti 5 km asmeninį rekordą...

Ankstų sekmadienio rytą ryžtingai nusiteikusių bėgikų ekipažas išsiruošė į Panevėžyje vykstantį Eurovaistinės bėgimo taurės etapą. Šįkart buvome pasiruošę varžytis 5 km distancijoje. Taigi vykau aš, silpnų kojų, bet didelės ir geros širdies bėgikas (kaip smagu save pagirti...); greitoji bendraklubietė, bėganti viską, kas juda ir turinti gebėjimą „atsistatyti“   po varžybų per 3 valandas (sklando tokios legendos); taip pat greitasis ekipažo narys - 100 m distancijos profesionalus sprinteris; ir bėgimą oficialiai metęs, bet nuo jo nepabėgęs buvęs bėgikas (autoriui ekipažo narių vardai žinomi).  Kelionė neprailgo, nes pasišnekučiuodami sparčiai magistrale skriejome į Panevėžį.

Prisipažinsiu, kad prieš kiekvienas varžybas susirandu sau „motivational song“, kurią sunkiu varžybų momentu prisimenu taip nukreipdamas mane blaškančias mintis ir trukdančias bėgti, pvz.: „ką aš čia veikiu“ ir pan. Bet daugkartinė įvairių varžybų nugalėtoja pasiūlė savo alternatyvą, kuri man labai patiko ir vėliau nuo trečio kilometro man labai padėjo.  Vėliau įdėsiu nuorodą.

Taigi, taip nuotaikingai klausydami įkvepiančių dainų atvykome į Panevėžį, sutikusį mus labai svetingai. Kadangi čia lankiausi pirmą kartą užfiksavau keletą akimirkų atminčiai...

Apšilus atėjo laikas stoti į startą. Pirmą kartą atsistojau pačiame priekyje. Neslėpsiu buvau labai laimingas, nes nuaidėjus starto šūviui nereikėjo lenkti lėtesnių bėgikų ir iš karto galėjau bėgti savo tempu. Nors ir turėjau laikrodį nebuvo kada į jį žiūrėti - tiesiog bėgau kaip bėgosi, bet vis galvoje sukosi įkyri mintis „priekyje įtartinai mažoka varžovų – greit lūši“. Mintyse atsakiau „cha, you made my day“, sunkumai mane visada skatina lėtai irtis pirmyn.  Kadangi jaučiau, kad lėtėju, o vidinių rezervų palaikyti tempą nebebuvo, pradėjau mąstatyti, kokios viso to priežastys. Štai mano lėtą bėgimą pateisinančios alinkybės:

1.  Praeitą sekmadienį Kaune atiduotos visos jėgos išbandant save pusmaratonyje ir gerinant šios distancijos PB.

2.    Ketvirtadienį sudalyvauta Miško trasos 20 km rungtyje, kur tik sekundės dalimis atsilikau nuo žaviosios bėgimo profesionalės Crazy Daisy, „nušluoščiusios man nosį“ ne vienose bėgimo varžybose. Net neįtariate, kiek jėgų atidaviau šiame bėgime. Vienintelė mintis, kuri neleido sulėtėti buvo ši: “Jei taip bėgti gali JI, tai tikrai galiu ir aš”. (Crazy Daisy).

3. Vakar šeštadienį sudalyvau LTU Trail Running People rengiamose treniruotėse Sapieginės kalniukuose, kur su nekantrumu tikėjausi ir laukiau kalniukų dar treniruotei neprasidėjus. Bet išbėgus į mišką entuziazmas pradėjo blėsti, nes silpnos kojos ne taip jau lengvai nešė šeimininką į kalniukus. Viename šlaite pagalvojau "Velnias, aš ne kalėjime ir sunkiųjų darbų man neskirta", bet ši ir kitos panašios mintys išgaruodavo pasiekus viršūnę ir išdidžiai sau pasakydavau "Taip, aš tai padariau". Dar šiandien jaučiau raumenų maudimą.

4.    Iš viso per paskutines septynias dienas prieš šiandienos startą nubėgau apie 115 km, o ilsėjausi priverstinai vienintelę dieną penktadienį dėl atsinaujinusio antakaulių skausmo.

Taip ramiai panirus į apmąstymus ir  pasiekus 3 km žymą, atsirado noras stoti. Pulsometras rodė 196 dūžius/min. Čia pagalvojau sustosiu, paeisu ir nukritus pulsui vėl bėgsiu, bet orumas to neleido daryti, be to, prisiminiau bendraklubietės rekomenduotą dainą.

 

Suveikė. Pramušiau "sieną" ir ne tik sugebėjau daugiau nebelėtėti, bet net ir nežymiai pagreitėti paskutinius du kliometrus lyginant su trečiu. Štai statistika:

Džiaugiausi sėkmingai pasiekęs finišą ir pagerinęs 5 km asmeninį rekordą, kuris nuo šiol 18:23:30. Yeah! Maža pergalė prieš save patį...

Atsigavęs jau po keletos minučių šūkavau 5 km moterų apdovanojimų ceremonijoje. Kaip ir tikėtasi, dailioji ekipažo narė lipo ant aukščiausio pakylos laiptelio, o laipteliu žemiau jai kompanija palaikė kita mūsų klubo narė.

Vėliau buvo smagu stebėti azartišką profesionalių bėgikių merginų kovą dėl 10 km distancijos nugaletojos vardo.

Pasimėgavę vaišinama kava patraukėme link namų. Pakeliui užklupęs lietus, tarsi, nuplovė visą varžybinį nuovargį, todėl geros nuotaikos artėdami link namų planavome kitus artėjančius startus.

Šiandien viskas. Dar viena "diena išbraukta iš gyvenimo“, bet to nesigailiu. Jaučiuosi kaip nuvarytas arklys... laikas pailsėti. Pažadu, kad kitas įrašas dienoraštyje bus ne apie bėgimą, bet nepažadu, kad jis bus ne iš bėgimo renginio.

Iki susitikimo Trakuose...