2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Poilsio diena

Painting by Kelly Vivanco

Siurbčiodamas arbatą sėdžiu ir mąstau kokio velnio kankinu savo kūną ir protą versdamas atlaikyti jam iki šiol neregėtus krūvius. Skausmas ir kančia tapo nuolatiniais mano draugais, o paskutinio karto kai neskaudėjo kokio raumens, raiščio ar sąnario nebepamenu. Užsitarnavau poilsio. Balandį nubėgau 419 km. Deja, esu jau toks, kad nesimokau iš kitų patirties ir tik pats nusvilęs, stabteliu ir susimąstau, kad to buvo galima išvengti.  Kaip ten bebūtų, prieš porą mėnesių gavau rimtą antausį, kuris privertė persvarstyti savo elgesį. Sėkmingai pradėjęs 2014 m. sezoną, kas savaitę bėgau virš 100 km. Savijauta buvo puiki, jokių nusiskundimų negavau nei iš savo kojų, nei iš širdies. Tačiau staiga, vieną dieną dešinėje kojoje pajutau stiprų skausmą, kuris apšilus dingdavo. Sudalyvavęs 8 km varžybose, vis dėlto supratau, kad su koja kažkas negerai - nebegalėjau nei eiti, nei bėgti, nei vairuoti automobilio. Nusprendžiau, kad šįkart lengvai išsisukti nepavyks. Netrukus buvo nustatyta priežastis - periostitas. Ne, ne, ne prostatitas... Blauzdikaulio periostitas dar visiems gerai žinomas kaip antkaulio uždegimas.  Man buvo paskelbtas verdiktas, kuris pakirto kojas ir buvo nepakeliamas – bėgimą galiu pamiršti, o jei noriu aktyviai gyventi, galiu nusipirkti dviratį. Tai išgirdus, man iš po kojų išslydo žemė, pasijutau tarsi eičiau lynu per prarają bijodamas prarasti pusiausvyrą. Vienintelė išeitis, kurią mačiau, buvo eiti į mišką ieškoti šakos... nebegalėjau priminti visiškai kojos, todėl lazda būtų pravertus. Tik netekęs, to ką laikiau rutina, supratau, koks svarbus bėgimas man buvo. Tai buvo būdas išvalyti galvą po sunkios darbo dienos, pabūti vienam su savimi pačiu, turėjau galimybę varžytis, tobulėti, siekti savo tikslų, planuoti ir t.t. Staiga liko tik tuštuma ir veriantis kojos skausmas. Džiaugiuosi, kad šį kartą pavyko atsitiesti ir pakilti, nes stebėtinai greitai (per porą sav.) grįžau į reguliarų treniruočių režimą su dar didesne jėga ir motyvacija bėgti. Neslėpsiu, labiausiai padėjo tikėjimas, kad greit pasveiksiu, ir kitų palaikymas, net ir tų, kurie sakė, kad po 6-9 mėn. vėl galėsiu bėgti, nes kiekvienas nors ir mažas vilties žiburėlis skatino nepasiduoti. 

Žinoma, kiekviena istorija turi turėti moralą. O moralas kame? Tame, kad išgirdus pirmus kūno signalus, verta sustoti ir pailsėti. Žmogaus kūnas tobula sistema, kurią reikia saugoti ir tausoti. Įgijęs tokios patirties tapau atsargesnis. Įsitikinau, kad rezultatus pavyksta gerinti tik kryptingai derinant darbą su poilsiu...

Taigi, kai mano bičiulis antkaulių uždegimas vakar vėl pasikėsino smogti tik dabar jau dviguba jėga (niekšas nusitaikė į abu blauzdikaulius), aš ramiai ir  be sąžinės graužimo pasiėmiau laisvadienį nuo bėgimo. 

Šiandien nebėgu, kad galėčiau bėgti rytoj... 



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą