2014 m. gegužės 16 d., penktadienis

Pradedančio trailininko nuotykiai Sapieginėje

Prepare yourself well. Get used to the altitude through training. Use your mind for motivation. And most importantly, have fun. You need to enjoy what you do. If you don't enjoy what you're doing, it's not worth doing it. (Kilian Jornet)
 

Kitas įrašas dienoraštyje buvo numatytas tik birželio mėnesį, kadangi šiuo metu rengiuosi pagrindiniam gegužės startui 10 km distancijai (norėčiau pagerinti asmeninį rezultatą). Taip pat ruošiuosi birželio mėnesį įvyksiančiam kalnų bėgimui, tad rašymui nelabai lieka laiko, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms jo atradau šiam įrašui. 

1 2 3 pradedam... Taigi, dėl laiko stokos, didelio užimtumo ir pan. šią savaitę bėgau visiškai nedaug, bet naujovė ta, kad beveik visi bėgimai buvo Sapieginės miškuose.

Pirmadienis. Kadangi prastai orientuojuosi miškuose, o Sapieginėje esu bėgęs tik kartą LTU trail running nation rengiamų treniruočių metu, kur buvo vedliai ir nereikėjo galvoti apie maršrutą, jaučiausi taip lyg būčiau išbėgęs į nežinią. Vos tik įbėgau į mišką viską pamiršau ir linksmai laksčiau kalniukais aukštyn žemyn. Kai supratau, kad reikėtų grįžti link namų, dairiausi didelėmis akimis pilnomis baimės, nes neturėjau supratimo į kurią pusę namai. Dar truputį palakstęs ratais, prisiminiau savo ištikimąjį laikroduką, kuris mane parvedė tiesiausiu keliu. Kaip aš džiaugiausi, kad išbėgdamas laikrodyje nusistačiau tašką, į kurį, jei prireiktų, galėčiau grįžti. Pasirodo, kad jo netgi labai prireikė.

Antradienis. Nuobodybė bėgant plentu...

Trečiadienis. Vėl pavyko ištrūkti į mišką, taip sakant "Into the wild". Pradėjau jausti kryptį į kurią pusę namai ir šiaip truputį orientuotis. Deja, nuklydau į tokią vietą, kur net nebuvo tako, o šlaitas beveik status. Tik radęs mažą stirnų takelį šiaip ne taip grįžau į taką. Ir šį kartą prireikė laikrodžio pagalbos...


Ketvirtadienis. Paklajojęs dvi dienas po mišką ir kalniukus nusprendžiau, kad pats laikas šturmuoti didįjį Sapieginės kalną. Suplanavau, kad tai padaryti galiu tris kartus. Du kartus pavyko pakankamai oriai, na o trečiąjį - nelabai. Likus 5 m iki viršūnės į ją kaparojausi keturiomis. Viršuje buvę žmonės net pasiūlė pagalbą. Jie buvo pasiryžę mane užtempti į viršūnę,  bet aš pareiškiau, kad ruošiuosi bėgimo iššūkiui Alpėse, ir išdidžiai atsisakiau pagalbos. Beje, jie pažadėjo pradėti bėgioti... matyt atrodžiau įkvepiančiai. Šį kartą namus radau savarankiškai ir labai tuo džiaugiausi, nors vėl klajojau užkampiais gąsdindamas stirnas ir voveres.

Penktadienis. Kadangi po darbų savaitgalinėje dienotvarkėje buvo poros valandų laisvas laikas, sumaniau išnaudoti jį treniruotei. Tiesiai nuskuodžiau prie didžiojo kalniuko ir pagal planą į  jį turėjau įkopti 4 kartus. Pirmą kartą užkopus į mane nustebusi žiūrėjo žavi šiaurietiško ėjimo entuziastė, kaip vėliau paaiškėjo ir bėgikė mėgėja. Pasisveikinus, pirmas klausimas buvo kodėl aš tai darau? ... Vėl papasakojau visą istoriją, kam ruošiuosi ir pan. Taigi, taip subėgiojau į kalną planuotus keturis kartus, viršūnėje pailsėdamas ir linksmai besišnekučiuodamas. Smalsumo vedina nepažįstamoji nusprendė ir pati išbandyti kopimą į kalną, kas jai puikiai pavyko.   Atsisveikinom iki Nike pusmaratonio vyksiančio Vilniuje gegužės 25 d. Minėto renginio metu daugelis iš Jūsų su ja vienu ar kitu būdu susidurs ;) Taigi, nenorėdamas vėluoti ir atsilikti nuo savo darbotvarkės nuskubėjau link namų.

Nors visą treniruotę saugojausi šlapių ir slidžių medžių šaknų ir kitų kliūčių, sparčiai bėgdamas namo praradau savo budrumą. Kadangi buvau šiek tiek pavargęs nepavyko sėkmingai peršokti kelyje pasitaikiusios kliūties. Užuot sulėtinęs ir perlipęs nuvirtusius medžius šokau per juos abu iškart. Pakibus ore supratau, kad peršokti  nepavyks, dar bandžiau atsispirti į pirmąjį rąstą, bet koja paslydo... Kritau. Dešinės kojos blauzda ir abiejų kojų keliai stipriai trenkėsi į pirmąjį rąstą. Tuo tarpu viršutinė kūno dalis sparčiai artėjo prie antrojo rąsto. Supratau, kad smūgio galva neišvengsiu. Dar bandžiau remtis ranka ir kristi korpusu ant medžio, tačiau galva sėkmingai pataikė į rąstą ir atšoko kaip kamuolys, o tuo metu žemės tvirtumą pajuto ir mano šonkauliukai su rankomis.

Iš to išgąsčio, kad gyvas galiu negrįžti namo, staigiai pašokau ir šlubuodamas bėgau namo. Nejaučiau skausmo, tik baimę, kad galiu nespėti iki namų ar bent jau savo gatvelės kur būtų žmonių, nes vaizdas akyse pradėjo plaukioti. Laimei, viskas baigėsi gerai. Pasiekiau namus, atsigavau ir pradėjau gydyti labiausiai nukentėjusią blauzdą. Penktadienio vakaro planai žlugo. Vos šlūbčiojau po namus.  Žinodamas, kad pažeistą vietą reikia šaldyti iš šaldytuvo išsitraukiau vanilinių ledų ir juos skanavau žiūrėdamas "Duokim garo". Pagalvojau, kad galėjo būti ir blogiau... 

Supratau, kad trail bėgime negali prarasti budrumo ir turi visuomet objektyviai įvertinti situaciją. Pamoka skaudi, tiesiogine to žodžio prasme, bet gerai išmokta.


Keturių dienų miške statistika. Trail running - 50 km, kurių metu surinkta 2141 m sukilimo. 

<...>

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą