2014 m. birželio 2 d., pirmadienis

Ar visada reikia bėgti greitai?


Dar Alytuje kirtęs 10 km finišo liniją per 39:01 žinojau, kad šį sezoną noriu/galiu ir turiu bėgti šią distanciją tikrai greičiau nei per 39 min. Galima sakyti visą gegužės mėnesį neturėjau rimtų varžybų ir maniau, kad Šiauliuose būsiu pasirengęs siekti PB, tačiau tai atidėjau geresniems laikams... 
 

Valdo Jaručio nuotr.
Seniai žinoma, kad nuaidėjus starto šūviui visuomet pasileidžiu pirmyn visa jėga. Tačiau šios varžybos man tapo iššūkiu, nes jų metu mano tikslas buvo išmokti suvaldyti save ir bėgti pagal planą, t.y. daryti tempinę treniruotę. Atsistojęs prie starto linijos buvau ramus, tačiau vis artėjant startui jaučiau, kaip kiekvienas kūno raumuo įsitempia, o adrenalinas priverčia širdį plakti smarkiau. Likus kelioms akimirkoms iki šūvio buvau įsitempęs kaip styga. Šūvis. Roviau iš vietos taip stipriai, kad net suskaudo pilvo preso raumenis. Skriejau pirmyn, kelio atgal nebebuvo. Čia pat sulėtinau apsukas ir bėgdamas laikiausi savo šauniosios bendraklubietės Nadios - šiandieninių 5 km varžybų nugalėtojos - kuri, pasiekusi 5 km PB, ryžosi prabėgti ir 10 km distanciją, čia už Nadią tebuvo greitesnės dvi priešininkės. Lenkiu žemai galvą už tokią ištvermę ir pasiektus puikius rezultatus.

Nuo mažų dienų man patiko daužyti galvą į sieną ir pramušti kelyje pasitaikiusias kliūtis (kartais ir tiesiogine šių žodžių prasme). Prieš pradėdamas rašyti dienoraštį galvojau, kad norėčiau jį pavadinti "running is expression of my soul", bet pagalvojau, kad ne visi gali suprasti. Tačiau ši frazė savyje talpina ir paaiškina tai, kodėl aš taip bėgu.
Na, o dabar apie svarbiausią dalyką, kodėl stojau akistaton prieš savo prigimtį?  Visi žinome, kad maratoną reikia bėgti galva, t.y. protingai, o  nepažabotas optimizmas maratono distancijoje gali skaudžiai pamokyti. Atėjo metas  išmokti bėgti pagal planą, kad rudeniniame maratone nelikčiau prie suskilusios geldos... Taigi, mane privertė susimąstyti  man svarbaus žmogaus pasakyti žodžiai, kad esu nuspėjamas ir niekada nesilaikau prieš varžybas duoto žodžio  bėgti varžybose pagal planą. Šie žodžiai man taip stipriai įstrigo, kad prabudęs trečią valandą ryto nusprendžiau, kad reikia pabandyti įrodyti, kad tai nėra tiesa. Buvo sunku, ir labai sunku, bėgti, kai tave kažkas lenkia, o tu tiesiog ramiai praleidi varžovą, bet noras įrodyti sau pačiam, kad galiu bėgti ir kitaip buvo už viską stipresnis... Esu laimingas, kad pavyko ir Šiaulius palikau aukštai iškelta galva. Pirmą kartą taip nuoširdžiai džiaugiausi pasiektu rezultatu. Taip taip, tuo metu aš jaučiausi laimingas... net pačiam keista ir nesuprantama.

Beje, esu dėkingas savo ekipažo nariams - Nadiai ir Linui už puikią kompaniją ir smagiai praleistą bėgikišką sekmadienį su pilna varžybų, "recovery" ir kultūrine programa. Kelionė namo buvo linksma, nes visi keliavome  pasiekę savo tikslus - kas džiaugėsi pagerintais PB, o kas išmokęs bėgti ramiai...
Grįžau namo, atgavau jėgas, o dabar metas ruoštis kitiems startams. 
 
Trumpa praėjusio mėnesio apžvalga: per visą gegužės mėnesį nubėgau iš viso 396 km, iš kurių 146 km trail bėgimas, ir iš viso surinkau 6632 m paaukštėjimo. Tinginiavau kelias dienas, kurių metų nieko aktyvaus neveikiau dėl to, kad nebuvo jėgų (fizinių/emocinių) ir turėjau sustoti, kad galėčiau bėgti kitą dieną. Prabėgęs mėnuo atrodė pakankamai ramus ir nepareikalavęs ypatingai daug jėgų.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą