2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Būna dienų lyg tyčia... kai nesinori bėgti


Viskas vyksta bangomis, kad tuo įsitikintume pakanka pažvelgti į bioritmų kreives... 
 
Lygiai tas pats yra ir su mano bėgimo motyvacija. Šiuo metu esu duobėje, o tiksliau prarajos dugne, nes neturiu jokio noro bėgti ir treniruotis, nors atrodo kojos tvirtos, pilnos energijos ir svarbiausia - pakankamai greitos. Susimąsčiau – o gi kada pradėjau ristis žemyn, t.y. pradėjau apgaudinėti save, kad šiandien esu pavargęs, todėl nedarysiu tempinės, ilgos treniruotės, arba šiandien karšta, todėl bėgsiu mažiau ir dar „n+1“ priežasčių, pateisinančių, kodėl bėgimą turėčiau iškeisti į kitą veiklą.
Gerai pakratęs savo trumpalaikę atmintį prisiminiau, kaip grįžęs iš Zugspitz'o kalnų  išbėgau truputį pajudinti sustingusius raumenis ir kaulus Neries krantine. Įveikęs kilometrą jaučiausi pavargęs ir sudirgęs nuo automobilių, žmonių ir jų piktų augintinių keliamo triukšmo. Prabėgęs 1 km neapsikenčiau ir nusukau tiesiausiu keliu į Šveicarijos parką, truputį prasibėgau ir užsikabarojau ant didžiausio Sapieginės kalniuko. Ramybė. Šiek tiek atsigavau. Tada dar geriau supratau dažnai savo paties sakomus žodžius, kad bėgimas man yra meditacija, o medituoti, kai esu blaškomas išorinių veiksnių, deja, man nepavyksta. Iki šiol man sunku grįžti į bendrą treniruočių ritmą Vingio parke ar kur kitur - ieškau ramybės ir šiek tiek vienatvės rinkdamasis naujus atokesnius bėgimo maršrutus, na o jei galimybės leistų bėgiočiau po kalnų papėdes ir slėnius ar Kenijos aukštikalnių lygumas tik vienas pats su savuoju „aš“. Norėtųsi bėgti savo malonumui ir matyti, kas vyksta aplinkui, įsiklausyti ir susilieti su mane supančia natūralia aplinka (mišku, pievomis, kalnais...). Atsibodo varginantis miesto triukšmas ir iki skausmo pažįstami bėgimo takeliai parke ar šaligatviai, kuriuose nudėvėta ne viena bėgimo batelių pora.
Suprantu, kad dabar ne laikas tinginiauti, kai iki pagrindinio metų starto liko apie 100 dienų, bet kol nesusitvarkysiu su savo vidiniu „aš“, kuris yra atsakingas už bėgimo rezultatus, kad ir kaip gerai būtų pasiruošęs mano kūnas, laukiamo rezultato nesitikiu. Visada sakiau, kad svarbiausia yra žinoti, kad gali, o visa kita - tik detalės. Taigi, aš žinau, kad galiu bėgti greitai, žymiau greičiau nei bėgu dabar ar kas nors iš manęs tikisi, tačiau vis dažniau į galvą lenda įkyrios mintys: „Kam tau to reikia?“, „Kas pasikeis jei maratoną nubėgsi per 02:45, vis tiek bėgimo pasaulyje būsi vidutinybė ir nieko tokiu rezultatu nenustebinsi“ arba „Man pakanka pagerinti savo maratono laiką minute ir tai bus gerai“. Po velnių, kur dingo mano maksimalizmas, bėgti ant išsekimo ribos „suicide pace‘u“ (kaip Steve Prefontaine), kai nori pasiekti ne finišo liniją, o tiesiog išsijungti kuo greičiau, kad nebereikėtų kankintis... šią būseną vadinu transu arba ryšiu su kosmosu, arba pasivaikščiojimu su Kūrėju J. Taip bėgdamas pasiekiau geriausius savo rezultatus. Bet pasiekti transą reikia daug fizinių ir pscihologinių jėgų... Turbūt pradėjau save labiau saugoti, bet turiu dar vilties vėl bėgti kaip pamišęs visa jėga nieko aplink nematydamas, tarsi laivas užtikrintai skrosti per besiblaškančias bangas tikslo link...
Tikiu, kad rudeniop dar grįšiu ir prie starto linijos vėl stosiu apsvaigęs nuo adrenalino ir endorfinų bei rausiu visa jėga pirmyn. Tačiau kol kas laukiu kažko, kas būtų lyg geras spyris į užpakalį, priversiantis mane susiimti bėgimo trasoje... o dabar bandau bėgti ramiai savo malonumui naujais takais kuo arčiau laukinės gamtos ir kuo toliau nuo civilizacijos...
Nežinau, kaip jausiuosi rytoj ar poryt, kur ir kaip bėgsiu, bet žinau, kad bėgti nenustosiu...
 
 
Foto šaltinis: web

2014 m. liepos 15 d., antradienis

Vis dar bėgu... Įspūdžiai iš Zugspitze Base Trail


40 dienų. Tiek tylos buvo mano dienoraštyje. Taigi, kas nutiko - nustojau bėgioti, treniruotis ir dalyvauti varžybose, kad nutilo eilės mano dienoraštyje??? Nea, tiesiog lyg gaivi jūros banga užgriuvo vasara su visais teikiamais jos malonumais, tad laiko bėgimui ir rašymui liko mažiau. Juk norisi šiek tiek pailsėti, įmerkti pavargusius antkaulius į šaltą ežerą, pamaloninti save gardžiu kepsniu ar šalto alaus bokalu. Nors birželį nubėgau rekordiškai mažai (tik 264 km), tai pasirodo neturėjo didelės įtakos mano fizinei formai, nes liepos 12 d. vykusiame Eurovaistinės bėgimo taurės 5 km bėgime nieko ypatingo nesitikint pavyko pagerinti 5 km geriausią asmeninį laiką ir pagaliau "išlipti" iš 18 min. (17:53). Prisipažinsiu, pamatęs savo nuotrauką finišo tiesiojoje išsigandau, nes atrodžiau "išskridęs" ir jau pakylėjęs aukščiau savęs. Dar šiek tiek ir tikriausiai būčiau atsijungęs. Išvada, per daug poilsiavau... nuo šiol grįžtu į treniruočių režimą.
Na, o dabar trumpai apie įsimintiniausias birželio mėnesio varžybas - Zugspitze Basetrail bėgimą, kurio metu įveikiau beveik 36 km kalnų takeliais ir sėkmingai per 5:37:37 pasiekiau finišo tiesiąją. Jei kas nors man prieš šį bėgimą būtų pasakęs, kad tiek laiko praleisiu trasoje, būčiau suabejojęs savo fizinėmis galimybėmis apskritai tiek laiko atlaikyti fizinį krūvį. Tačiau, kaip parodė praktika, tai yra įmanoma, o trasoje praleistas laikas neprailgo, nes bėgau nuostabaus grožio apylinkėse. Aprašyti patį bėgimą ir tai ką patyriau/ pamačiau yra labai sunku, nes norisi paminėti daug dalykų, kuriems perteikti nerandu tinkamų žodžių – šiame bėgime reikia sudalyvauti ir patirti pačiam tą ypatingą kalnų atmosferą, kuri ir suteikia žavesį trail bėgimui. Ne vienas bloggeris dalyvavo šiose varžybose, todėl galbūt jų atsiliepimai padės susidaryti įspūdį, o mano patarimas būtų vadovautis šia patarle „Geriau vieną kartą pabandyti, nei dešimt kartų išgirsti...“
Kuo dar ypatingas būtent šis bėgimas – jo metu supratau, kad man didžiausią malonumą vis dėlto teikia ne varžymasis, užimta vieta ar trasos įveikimo laikas. Man, kaip bėgikui ir ne tik, svarbiausias dalykas yra judėjimas. Judėjimas pirmyn yra visa ko pažanga ir tai galima išnaudoti tiek sportiniame, tiek asmeniniame gyvenime. Dar supratau, kad man labiausiai patinka ruoštis varžyboms, kai treniruotėse lieju devintą prakaitą, tam aukoju visą savo laisvalaikį, laikausi režimo ir t.t. Varžybos man tėra formalumas, kai išbėgęs į trasą jaučiuosi stiprus ir pasitikintis savimi, nes žinau, kad varžybas įveiksiu oriai, nes tam esu tinkamai pasiruošęs ir jokie iššūkiai man nėra baisūs. Kadangi dalyvavau Basetrail bėgime, jau pats pavadinimas nusako, kad tai bėgimas skirtas pradinukams. Turiu pripažinti, kad taip ir buvo. Surinkti 1800 m sukilimo per 36 km buvo vieni niekai... Tad džiaugiausi pasirinkęs šią rungtį, nes ramiai bėgdamas alpių slėniais, kildamas serpantinais ar ristele puškuodamas į ilgas įkalnes, dažnai sau padėdamas lazdomis (pravertė nordic walking patirtis) su šypsena judėjau finišo link. Savo šlovės spindulius susirinkdavau, kai priartėdavęs prie sirgalių grupelių pradėdavau tiesiog skrieti į kalną, pašokdavau į viršų ir ore sumušdavau pėdomis :) gavęs nemenką dozę ovacijų skriedavau toliau, kol pamatęs tapybišką kalnų vaizdą sustodavau pasidaryti "selfie". Dar supratau, kad niekada negalima sustoti judėti pirmyn, bet kartais reikia stabtelėti ir pasigrožėti - kiek daug nuostabių dalykų mes nematome skubėdami, pvz.: šių varžybų metu grožėjausi tolimais horizontais, kalnų viršukalnėmis, stebino kitų varžybų dalyvių nuožmus užsidegimas įveikti trasą kuo greičiau nebijant traumų ar išsekimo, ir priešingai, kitų dalyvių mėgavimasis trasa, kai visi linksmai sustodavo pasidaryti asmenukės atminčiai ar bendros fotografijos, draugiškai pasišnekučiuodavo ir pan.
Likus paskutiniams kilometrams iki finišo, ant bėgimo lazdos pritvirtinau Lietuvos trispalvę. Nors ir nesu profesionalus sportininkas, bet man buvo garbė finišuoti su savo šalies vėliava renginio vedėjui tariant "Litauen".
Džiaugiuosi atradęs trail bėgimą... Manau tai buvo tikrai nepaskutinis mano startas tokio tipo varžybose. Dar supratau, ką turėjo omeny Lietuvos trail bėgimo korifėjus G. Grinius sakydamas "Alpės gražios kaip moterys, atrodo, užliptum ir nenuliptum". 
Ir dar daug daug dalykų pamačiau kitomis akimis...