2014 m. liepos 24 d., ketvirtadienis

Būna dienų lyg tyčia... kai nesinori bėgti


Viskas vyksta bangomis, kad tuo įsitikintume pakanka pažvelgti į bioritmų kreives... 
 
Lygiai tas pats yra ir su mano bėgimo motyvacija. Šiuo metu esu duobėje, o tiksliau prarajos dugne, nes neturiu jokio noro bėgti ir treniruotis, nors atrodo kojos tvirtos, pilnos energijos ir svarbiausia - pakankamai greitos. Susimąsčiau – o gi kada pradėjau ristis žemyn, t.y. pradėjau apgaudinėti save, kad šiandien esu pavargęs, todėl nedarysiu tempinės, ilgos treniruotės, arba šiandien karšta, todėl bėgsiu mažiau ir dar „n+1“ priežasčių, pateisinančių, kodėl bėgimą turėčiau iškeisti į kitą veiklą.
Gerai pakratęs savo trumpalaikę atmintį prisiminiau, kaip grįžęs iš Zugspitz'o kalnų  išbėgau truputį pajudinti sustingusius raumenis ir kaulus Neries krantine. Įveikęs kilometrą jaučiausi pavargęs ir sudirgęs nuo automobilių, žmonių ir jų piktų augintinių keliamo triukšmo. Prabėgęs 1 km neapsikenčiau ir nusukau tiesiausiu keliu į Šveicarijos parką, truputį prasibėgau ir užsikabarojau ant didžiausio Sapieginės kalniuko. Ramybė. Šiek tiek atsigavau. Tada dar geriau supratau dažnai savo paties sakomus žodžius, kad bėgimas man yra meditacija, o medituoti, kai esu blaškomas išorinių veiksnių, deja, man nepavyksta. Iki šiol man sunku grįžti į bendrą treniruočių ritmą Vingio parke ar kur kitur - ieškau ramybės ir šiek tiek vienatvės rinkdamasis naujus atokesnius bėgimo maršrutus, na o jei galimybės leistų bėgiočiau po kalnų papėdes ir slėnius ar Kenijos aukštikalnių lygumas tik vienas pats su savuoju „aš“. Norėtųsi bėgti savo malonumui ir matyti, kas vyksta aplinkui, įsiklausyti ir susilieti su mane supančia natūralia aplinka (mišku, pievomis, kalnais...). Atsibodo varginantis miesto triukšmas ir iki skausmo pažįstami bėgimo takeliai parke ar šaligatviai, kuriuose nudėvėta ne viena bėgimo batelių pora.
Suprantu, kad dabar ne laikas tinginiauti, kai iki pagrindinio metų starto liko apie 100 dienų, bet kol nesusitvarkysiu su savo vidiniu „aš“, kuris yra atsakingas už bėgimo rezultatus, kad ir kaip gerai būtų pasiruošęs mano kūnas, laukiamo rezultato nesitikiu. Visada sakiau, kad svarbiausia yra žinoti, kad gali, o visa kita - tik detalės. Taigi, aš žinau, kad galiu bėgti greitai, žymiau greičiau nei bėgu dabar ar kas nors iš manęs tikisi, tačiau vis dažniau į galvą lenda įkyrios mintys: „Kam tau to reikia?“, „Kas pasikeis jei maratoną nubėgsi per 02:45, vis tiek bėgimo pasaulyje būsi vidutinybė ir nieko tokiu rezultatu nenustebinsi“ arba „Man pakanka pagerinti savo maratono laiką minute ir tai bus gerai“. Po velnių, kur dingo mano maksimalizmas, bėgti ant išsekimo ribos „suicide pace‘u“ (kaip Steve Prefontaine), kai nori pasiekti ne finišo liniją, o tiesiog išsijungti kuo greičiau, kad nebereikėtų kankintis... šią būseną vadinu transu arba ryšiu su kosmosu, arba pasivaikščiojimu su Kūrėju J. Taip bėgdamas pasiekiau geriausius savo rezultatus. Bet pasiekti transą reikia daug fizinių ir pscihologinių jėgų... Turbūt pradėjau save labiau saugoti, bet turiu dar vilties vėl bėgti kaip pamišęs visa jėga nieko aplink nematydamas, tarsi laivas užtikrintai skrosti per besiblaškančias bangas tikslo link...
Tikiu, kad rudeniop dar grįšiu ir prie starto linijos vėl stosiu apsvaigęs nuo adrenalino ir endorfinų bei rausiu visa jėga pirmyn. Tačiau kol kas laukiu kažko, kas būtų lyg geras spyris į užpakalį, priversiantis mane susiimti bėgimo trasoje... o dabar bandau bėgti ramiai savo malonumui naujais takais kuo arčiau laukinės gamtos ir kuo toliau nuo civilizacijos...
Nežinau, kaip jausiuosi rytoj ar poryt, kur ir kaip bėgsiu, bet žinau, kad bėgti nenustosiu...
 
 
Foto šaltinis: web

2 komentarai:

  1. Skamba kaip nuovargis po nereikalingų pergalių. Nenori pakeisti takų ir pas mane į Verkius prasibėgti atlėkti? Sunku, nes kalnai ir man į galvą įlindo, bet kol kas mes neturim trobelės kalnuose, nuo kurios startuotume :) tai bent galim pamiškes išnaudoti.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Aš manau kad visur turi būti balansas. Tas In ir Jan. Mes jo niekad jame neišsilaikom, bet visuomet stengiamės judėti link jo. Pradėdami bėgti mes džiaugiamės atgaivinę savo kūną ir jame slypinčias užmirštas jėgas, bet nuolatos jas betobulindami pamirštame kitas gyvenimo vertybes. Ir kai pasiekiam aukščiausią amplitudės tašką tenka žvelgti atgal, tam kad iš vis neišlėkt iš "orbitos". Vėliau vėliau vėl čia grįšime. Stipresni. Sąmoningesni. Taigi viskas yra gerai ir taip turi būti ;)
    Dorroti

    AtsakytiPanaikinti