2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Vilniaus maratonas 2014 m. rugsėjo 14 d.


K. Pansevič nuotrauka
 
 
Šios dienos rytas eiliniu galėjo pasirodyti namų šeimininkėms, verslininkams, valstybės tarnautojams, politikams, bankininkams ir visiems kitiems mirtingiesiems, bet tik ne tiems, kurių batų dėžėje guli bent viena bėgimo batelių pora. Kylanti virš miesto saulė žadėjo tradiciškai gerą orą Vilniaus maratono dalyviams. Džiugu, kad miestas turi didžiausią bėgimo šventę Lietuvoje, o dar džiugiau, kad jos dalimi buvau ir aš – dalyvavau pusės maratono bėgime.
Jau seniai pamečiau bėgtų pusmaratonių skaičių, tad kiekvieną kartą reikia atrasti kažką naujo, kas motyvuotų bėgti. Šįkart nusprendžiau eksperimentuoti arba sugrįžti prie savo bėgimo pradžios ištakų, kai neturėjau net paprasto laikrodžio chronometro – tiesiog išeidamas iš namų pažiūrėdavau kiek valandų, pabėgiodavau ir grįžęs namo patikrinęs laikrodį žinojau treniruotės trukmę. Dabar tai prisiminus šiek tiek juokinga, bet tuomet man tokio tikslumo pakako. Kur link suku? Prieš startą nusprendžiau bėgti vadovaudamasis savo pojūčiais, t.y. nesekti nei pulso, nei tempo, nei nubėgto ar likusio atstumo, tiesiog vadovautis R. Hayan (JAV olimpiečio maratonininko) žodžiais „I don't think about the miles that are coming down the road, I don't think about the mile I'm on right now, I don't think about the miles I've already covered. I think about what I'm doing right now, just being lost in the moment.“ Norėjau bėgti tuščia galva ir savęs neapkrauti bereikalingais skaičiavimais.
Tradiciškai apšilau, pasisveikinau su pažįstamais ir pažiūrėjęs 10 km bėgikų startą atsistojau prie starto linijos laukti savo pasirodymo eilės. Startinis šurmulys, šūvis ir aš jau skrieju Vilniaus gatvėmis. Kaip ir planavau, nežiūrėjau į laikrodį, o kad nepasiduočiau smalsumui, ciferblatą nusukau į kitą riešo pusę. Taip ir bėgau, kaip bėgosi, jaučiau, kad bėgimas banguotas, nes dažnai tuos pačius bėgikus aplenkdavau, o vėliau jie lenkė mane...
Tikriausiai dėl to, kad  pusryčiams tesuvalgiau kelis šaukštus grikių, mano energija baigėsi 13 km. Jaučiau, kaip silpo jėgos, kojos nebenorėjo taip eikliai manęs nešti pirmyn. Prie Žaliojo tilto pamatęs gaivinimo punktą sustojau, pasiėmiau porą stiklinių vandens ir ėjau pro stalus dairydamasis ko nors valgomo – turėjau vilties, kad truputis banano ar apelsino suteiktų taip šiuo momentu reikalingų jėgų. Deja, tai buvo tik gaivinimo, o ne maitinimo punktas, tad pagriebęs kempinėlę su vandeniu iš lėto pradėjau bėgti su mintim, kad nuo Žaliojo tilto ir namai netoli, ir taip čia patogi vieta pasitraukt iš varžybų... Taip bemąstydamas iš lėto bidzenau, kai išgirdau „Vidukai, jungiamės prie mūsų“... Hmm, pagalvojau „O, jau esu žinomas bėgimo pasaulyje...“. Tik greitai grįžau į realybę, kai supratau, kad mane prisivijo bendraklubiečiai Martynas ir Kęstutis. Pagalvojau, kad čia mano šansas „pramušti“ sunkumą, tik tereikia jų laikytis – taip ir dariau, bėgau iš paskos, vis iš kempinės gręždamas vandenį ant galvos, kad išlikčiau budrus ir išlaikyčiau jų tempą... Grįžtant Goštauto gatve link Seimo dar prieš Baltąjį tiltą išgirdau: „O, Vidai, bėk...“ Liaudiškai tariant čiut neiškritau iš klumpių, nes mane palaikymo šūksniais drąsino mano bėgimo „mokinė“ Rita, kuri atsargiai bando prisijaukinti bėgimą ir tikiu, kad kitais metais jau pati skries Vilniaus maratono trasa. Čia ir buvo tas lūžis, kai pagalvojau, kad mokinys negali matyti palūžusio bėgimo korifėjaus, tad susiėmiau, pradėjau kelti kojas aukštyn, kad bent jau iš šalies atrodyčiau geriau J Tesugebėjau kažką sulementi ir nuskuodžiau tolyn. Manau, kad dabar skaitai šias eilutes, tad noriu padėkoti Tau Rita, už palaikymą – privertei mane susiimti ir nepasiduoti sunkiu momentu, kai norėjau į viską spjauti, sustoti ir tiesiog pradėti eiti. AČIŪ.
Ok, grįžtam į trasą. Prieš pasiekiant Vokiečių gatvę pradėjau greitėti į kalniuką ir truputį atsiplėšiau nuo bendraklubiečio Martyno. Jaučiau, kad dar turiu jėgų o treniruočių Sapieginės kalnuose įdirbį reikia išnaudoti būtent šioje trasos dalyje. Atidavęs visas jėgas pakilimui į Subačiaus kalną, nuo jo link Užupio skriejau autopilotu, bėgau taip greitai, kad dar šiandien skauda nugarą. Perbėgau per Vilnelę ir išnaudodamas paskutinius savo energijos likučius jau Užupyje drąsinau save, kad liko visau nedaug, kai išgirdau man brangiausią balsą, tariantį: „Vidai, varyyyyyyk..“, kuriam, deja, neturiu jėgų atsispirti ar pasipriešinti, todėl teko juo pasikliauti. Tuo metu nesupratau, tai buvo vizija ar haliucinacija, tačiau garsiai sušukau „Gerai, varau“ (nežinau, ką pagalvojo kiti bėgikai), pridėjau pastangos ir net nepajutau kaip atsidūriau prie Dailės akademijos, ir pavijau kitą bėgiką, kurį aplenkti jau rodėsi neturėjau jėgų. Šis man sušuko: „Finišuok, nedaug liko - 700 m ir viskas“. Atsakydamas pasiūliau greitėti kartu, tačiau šis išdidžiai atsakė, kad dabar apžiūrintis miestą. Pagalvojau, kad verta paklausyti patarimo ir nuskuodžiau tolyn. Jau matydamas finišo arką skriejau nemenku greičiu, kai teisėjas nukreipiantis maratono bėgikus į antrą ratą man pradėjo rodyti tai bėgti į vieną, tai į kitą pusę. Taip man bestriksint į skirtingas šalis ir nesupratus jo nurodymų, bėgau tiesiai į atitvarus. Dėl didelio greičio susidūrimas buvo neišvengiamas - griuvau, susitrenkiau ranką, pamečiau pulsometrą. Padedamas teisėjo atsistojau ir nekreipdamas dėmesio į skausmą - finišavau.
 
balsas.lt nuotrauka
Kodėl tiek daug prirašiau apie šį bėgimą – jis man įstrigo dėl vienintelio dalyko, kurį suvokiau vos kirtęs finišo liniją, t.y. koks svarbus yra palaikymas. Jei ne bendraklubiečiai, pažįstami, bėgimo dalyviai  ir miestiečiai, palaikę bėgimo metu, šiandieninio rezultato nebūtų buvę... Ai, pamiršau parašyti pasiektą laiką. Pusmaratonį įveikiau per 1:27:18 užimdamas 49 vietą tarp visų 1500 bėgikų bėgusių šią distanciją. Nesitikėjau, kad rezultatų lentelėje galiu užimti tokią pakankamai aukštą vietą.
Nežinojau, kaip pabaigti šį įrašą, tačiau viską, ką noriu pasakyti pabaigai, geriausiai atspindi šie žodžiai „Don‘t cry because it‘s over, smile because it happened“ (Dr. Seussas).

2014 m. rugsėjo 11 d., ketvirtadienis

Vilniaus maratono belaukiant...

Ko gero, tai trumpiausias įrašas mano dienoraščio istorijoje, gimęs visiškai ekspromtu. Kurį laiką dvejojau, kokią distanciją pasirinkti Vilniaus maratone ir kokiu greičiu bėgti. Džiaugiuosi atradęs atsakymus į šiuos du klausimus ir noriu pasidalinti savo planais, kad jausčiau atsakomybės jausmą jų laikytis. Taigi, nusprendžiau bėgti pusę maratono, o greitį pasirinkau įkvėptas legendinio bėgiko Clarence DeMar žodžių "Run like hell and get the agony over with". Nors jaučiuosi šiek tiek pavargęs nuo intensyvių treniruočių, nekantriai laukiu sekmadieninio starto...
 

2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

10 km bėgimas arba lengvas pasivaikščiojimas trasoje


A. Didžgalvio nuotrauka

Šiandien ryte bėgdamas į darbą turėjau laiko ne tik pasigrožėti rudenėjančiu parku, bet ir apmąstyti pasirodymą savaitgalį vykusiame Utenos bėgime (Lietuvos bėgimo taurės etapas). Šiame bėgime dalyvauju jau antrą kartą – tiesa, šį kartą jau ne kaip žiūrovas, o varžybų dalyvis.
Taigi, nežinojau, ko galiu tikėtis šiose varžybose, tačiau iš kolegų, dalyvavusių pernykščiame bėgime, žinojau, kad trasa yra pakankamai kalvota. Visai apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad mano sunkios treniruotės Sapieginėje suteiks pranašumo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai man pakišo koją... Stovėdamas prie starto linijos neturėjau konkretaus tikslo, vienintelis realus planas, kurį galėjau įgyvendinti – prabėgti 10 km varžybas pusės maratono greičiu, bet po starto šūvio pasileidau bėgti žymiai greičiau ir pirmus kilometrus bėgau 3:38 min/km tempu, kol 3 km neteko susidurti su gan nemenku kalniuku (kas dalyvavo - supras). Pirmą kartą jį įveikiau nors ir pakankamai lengvai, tačiau pradėjau jausti antkaulių kaprizus – skausmas vis stiprėjo, o kiekvienas atsispyrimas reikalavo vis daugiau ne tik fizinių, bet ir valios pastangų. Įveikęs 5 km užfiksavau savo laiką ir norėjau pasitraukti iš varžybų, nes skausmas tapo sunkiai pakeliamas, tad jau nebebėgdamas, o tik kopdamas į kalniuką tęsiau varžybas, kol buvau priverstas visiškai sustoti (žr. pav.), kad šiek tie pratampyčiau sustingusius ir skausmingai spazmuojančius raumenis, o ypač antkaulius. Nežinau, ką pagalvojo kiti bėgikai, bet aš buvau netgi ramiai prisėdęs ant suolelio ir tik pamatęs atbėgant varžybų lyderę, atsistojau pašūkauti ir jos palaikyti.

 

Šiek tiek atsigavęs ir praradęs 2 minutes brangaus laiko grįžau į varžybas. Manau, šį sustojimą lėmė per daug sunkios treniruotės bėgiojant į kalniukus Sapieginėje, po kurių nebuvau atsigavęs varžybų dieną. Kadangi vis dar negalėjau bėgti pagal savo pasiruošimo lygį, bėgau paskui lėtesnį bėgiką (autoriui vardas žinomas) atsilikęs pakankamai dideliu atstumu, susikoncentravęs į atsargų žingsnių atlikimą ir tolygų savo kvėpavimą, kai iš priekyje bėgančio bėgiko išgirdau: „B**t, vėl tu čia...“. Tiesa pasakius buvau priblokštas ir apstulbęs, nes nesupratau, kas įvyko.... Kiek teko bėgti varžybų, pradedant mažu Lietuvos miesteliu ar baigiant masiniais bėgimais užsienyje, neteko susidurti su piktai ir kiek agresyviai nusiteikusiais bėgimo mėgėjais/varžovais - priešingai, dažnai iš bėgimo kolegų sulaukiu pagalbos ar palaikymo. Nebuvau nusiteikęs ir nesu į agresiją atsakyti agresija, tad išmintingai patylėjęs bėgau savo tempu, kaip ir prieš tai atsilikęs pagarbiu atstumu. Supratęs, kad tie žodžiai, tebuvo priekyje bėgančio bėgiko agonija, nusprendžiau grįžti į savo bėgimo ritmą (antkauliai pailsėjo ir vėl atliko savo darbą pakankamai gerai) – paskutinius 2 kilometrus įveikiau 3:42 min/km greičiu. Finišavau per 39:15, gavau medalį ir nubėgau palaikyti kitų finišuojančių bendraklubiečių.

Kur šio pasakojimo moralas? Prisiminiau Ž.Ž. Ruso žodžius „Didžiausią garbę pasiekia ne tas, kuris niekada nesuklumpa, bet tas, kuris suklupęs pakyla.“ Tikiuosi, kad šįkart trasoje sutiktas ir neadekvačiai besielgęs bėgikas vieną dieną supras, kad bėgimas nėra tik varžymasis, kuris skirtas padidinti menką savivertę, o tiesiog galimybė propaguoti sveikesnį gyvenimo būdą, būti gerai nusiteikusių bėgimo mėgėjų būryje, dalintis gera nuotaika ir gaudyti bėgimo teikiamus endorfinus.

Na, o dabar apie linksmesnius dalykus. Kitas svarbus bėgimo renginys, kuriame dalyvausiu jau ketvirtą kartą – Vilniaus maratonas. Dar nesu galutinai apsisprendęs, kurią distanciją bėgsiu, bet laukiu šios bėgimo šventės su nekantrumu. Taigi, iki susitikimo sekmadienį prie starto linijos.



 

2014 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Rudeninis maratonas. Bėgimo planas.

Vilniaus maratono organizatorių nuotrauka.
Atėjo ruduo. Laikas, skirtas skinti sunkaus darbo treniruotėse vaisius. Deja, jaučiu kažkokį neaiškų vidinį nerimą. Nors esu užsiregistravęs dviejuose rudeniniuose maratonuose – Vilniaus ir Amsterdamo, tačiau dideliu noru bent vieną bėgti varžybiniu greičiu nedegu. Kodėl? Kas nutiko? Įdėta tiek darbo ir pastangų, o aš likus paskutinėms dienoms sėdžiu ir dvejoju. Susimąsčiau perskaitęs šiuos žodžius: "Stulbinami rezultatai niekada nepasiekiami tuoj pat. Tačiau, jei dirbsite nuolat ir ilgai, dėsite vieną akmenį prie kito, tai vieną rytą pabudę pamatysite, kad pastatėte tai, kuo galite didžiuotis." (Bodo Schafer).
Bokšto asociatyvinė nuotrauka
Aš bijau, kad šiandien mano statinys dar nėra toks tvirtas, kad juo galėčiau didžiuotis. Mano nuomone, reikia dar vieno bėgimo sezono, kad pasiekčiau sau pavasarį iškeltą tikslą ir įveikčiau maratoną per 03:15:00. Kodėl taip manau – nors ir sunku pripažinti, tačiau jaučiu ir todėl mane kausto baimė, kad mano kūnas dar nėra pasirengęs tokiam greičiui ir tokiam fiziniam krūviui. Nenoriu rizikuoti ir bėgdamas tik dėl skaičių laikrodyje gauti traumą ar pan. Mano viso bėgimo tikslas tėra treniruotis dėl geros savijautos, džiaugtis galimybe judėti, mėgautis varžybomis ir bėgimo teikiamu laisvės pojūčiu. Tiesa, esu patyręs, ką reiškia, kai svajonės sudūžta į tūkstančius šukių lyg krištolo taurė į sunkų akmeninį grindinį, tad ir dabar nurysiu šį kartėlį, bet po "šimts velnių", manau, kad geriau aš blaiviai įvertinęs esamą situaciją, sustosiu dabar - nei vėliau sėdėsiu prie suskilusios geldos negalėdamas išplaukti į plačiuosius bėgimo vandenis. Taip taip, sakysite: skystablauzdis išsigando... Gali būti, kad pasiduodu be kovos, bet mane paskatino susimąstyti  pažįstamų bėgikų ne itin maloni patirtis bėgant varžybas/maratonus ne pagal savo galimybes... Esu jaunas ir stiprus, tačiau nepasirengęs žaloti savo sveikatos. Taip, galbūt tai skamba žiauriai, bet manau, kad didelė dalis mėgėjų neatsakingai įvertina savo pasirengimą prieš varžybas - pakanka pažiūrėti fotografijas iš bėgimo renginių. Supratau, kad jei apsikarsčiau profesionaliais bėgimo bateliais, laikrodžiais, pulsometrais, kompresinėmis kojinėmis ir t.t., tai dar nereiškia, kad mano raiščiai, sausgyslės, raumenys, klubai, antkauliai, achilai ir širdis yra pasirengę atlaikyti neobjektyviai įvertintą fizinį krūvį.
Taigi, dabar kitaip vertinu bendraklubiečio sakomus žodžius: „Mano tikslas - 80 m. prie bokšto atbėgt“ (aut. pastaba: citata gali būti netiksli). Manau, kad tai teisinga filosofija, kurią galima pritaikyti ne tik bėgime - reikia žvelgti į perspektyvą.

Man prireikė nemažai jėgų pripažinti ir susitaikyti su tuo, kas išdėstyta aukščiau, bet kaip Platonas pasakytų „Pati didžiausia pergalė – pergalė prieš save“. Jaučiuosi ramus priėmęs sprendimą bėgti ne dėl laiko, vietos sąraše  ar kad aplenkčiau varžovą. Rudeninį maratoną bėgsiu su ta pačia intencija, su kuria pirmą kartą prieš 7 metus išbėgau parisnoti Valakampių miško takeliais....