2014 m. rugsėjo 8 d., pirmadienis

10 km bėgimas arba lengvas pasivaikščiojimas trasoje


A. Didžgalvio nuotrauka

Šiandien ryte bėgdamas į darbą turėjau laiko ne tik pasigrožėti rudenėjančiu parku, bet ir apmąstyti pasirodymą savaitgalį vykusiame Utenos bėgime (Lietuvos bėgimo taurės etapas). Šiame bėgime dalyvauju jau antrą kartą – tiesa, šį kartą jau ne kaip žiūrovas, o varžybų dalyvis.
Taigi, nežinojau, ko galiu tikėtis šiose varžybose, tačiau iš kolegų, dalyvavusių pernykščiame bėgime, žinojau, kad trasa yra pakankamai kalvota. Visai apsidžiaugiau ir pagalvojau, kad mano sunkios treniruotės Sapieginėje suteiks pranašumo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai man pakišo koją... Stovėdamas prie starto linijos neturėjau konkretaus tikslo, vienintelis realus planas, kurį galėjau įgyvendinti – prabėgti 10 km varžybas pusės maratono greičiu, bet po starto šūvio pasileidau bėgti žymiai greičiau ir pirmus kilometrus bėgau 3:38 min/km tempu, kol 3 km neteko susidurti su gan nemenku kalniuku (kas dalyvavo - supras). Pirmą kartą jį įveikiau nors ir pakankamai lengvai, tačiau pradėjau jausti antkaulių kaprizus – skausmas vis stiprėjo, o kiekvienas atsispyrimas reikalavo vis daugiau ne tik fizinių, bet ir valios pastangų. Įveikęs 5 km užfiksavau savo laiką ir norėjau pasitraukti iš varžybų, nes skausmas tapo sunkiai pakeliamas, tad jau nebebėgdamas, o tik kopdamas į kalniuką tęsiau varžybas, kol buvau priverstas visiškai sustoti (žr. pav.), kad šiek tie pratampyčiau sustingusius ir skausmingai spazmuojančius raumenis, o ypač antkaulius. Nežinau, ką pagalvojo kiti bėgikai, bet aš buvau netgi ramiai prisėdęs ant suolelio ir tik pamatęs atbėgant varžybų lyderę, atsistojau pašūkauti ir jos palaikyti.

 

Šiek tiek atsigavęs ir praradęs 2 minutes brangaus laiko grįžau į varžybas. Manau, šį sustojimą lėmė per daug sunkios treniruotės bėgiojant į kalniukus Sapieginėje, po kurių nebuvau atsigavęs varžybų dieną. Kadangi vis dar negalėjau bėgti pagal savo pasiruošimo lygį, bėgau paskui lėtesnį bėgiką (autoriui vardas žinomas) atsilikęs pakankamai dideliu atstumu, susikoncentravęs į atsargų žingsnių atlikimą ir tolygų savo kvėpavimą, kai iš priekyje bėgančio bėgiko išgirdau: „B**t, vėl tu čia...“. Tiesa pasakius buvau priblokštas ir apstulbęs, nes nesupratau, kas įvyko.... Kiek teko bėgti varžybų, pradedant mažu Lietuvos miesteliu ar baigiant masiniais bėgimais užsienyje, neteko susidurti su piktai ir kiek agresyviai nusiteikusiais bėgimo mėgėjais/varžovais - priešingai, dažnai iš bėgimo kolegų sulaukiu pagalbos ar palaikymo. Nebuvau nusiteikęs ir nesu į agresiją atsakyti agresija, tad išmintingai patylėjęs bėgau savo tempu, kaip ir prieš tai atsilikęs pagarbiu atstumu. Supratęs, kad tie žodžiai, tebuvo priekyje bėgančio bėgiko agonija, nusprendžiau grįžti į savo bėgimo ritmą (antkauliai pailsėjo ir vėl atliko savo darbą pakankamai gerai) – paskutinius 2 kilometrus įveikiau 3:42 min/km greičiu. Finišavau per 39:15, gavau medalį ir nubėgau palaikyti kitų finišuojančių bendraklubiečių.

Kur šio pasakojimo moralas? Prisiminiau Ž.Ž. Ruso žodžius „Didžiausią garbę pasiekia ne tas, kuris niekada nesuklumpa, bet tas, kuris suklupęs pakyla.“ Tikiuosi, kad šįkart trasoje sutiktas ir neadekvačiai besielgęs bėgikas vieną dieną supras, kad bėgimas nėra tik varžymasis, kuris skirtas padidinti menką savivertę, o tiesiog galimybė propaguoti sveikesnį gyvenimo būdą, būti gerai nusiteikusių bėgimo mėgėjų būryje, dalintis gera nuotaika ir gaudyti bėgimo teikiamus endorfinus.

Na, o dabar apie linksmesnius dalykus. Kitas svarbus bėgimo renginys, kuriame dalyvausiu jau ketvirtą kartą – Vilniaus maratonas. Dar nesu galutinai apsisprendęs, kurią distanciją bėgsiu, bet laukiu šios bėgimo šventės su nekantrumu. Taigi, iki susitikimo sekmadienį prie starto linijos.



 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą