2014 m. rugsėjo 1 d., pirmadienis

Rudeninis maratonas. Bėgimo planas.

Vilniaus maratono organizatorių nuotrauka.
Atėjo ruduo. Laikas, skirtas skinti sunkaus darbo treniruotėse vaisius. Deja, jaučiu kažkokį neaiškų vidinį nerimą. Nors esu užsiregistravęs dviejuose rudeniniuose maratonuose – Vilniaus ir Amsterdamo, tačiau dideliu noru bent vieną bėgti varžybiniu greičiu nedegu. Kodėl? Kas nutiko? Įdėta tiek darbo ir pastangų, o aš likus paskutinėms dienoms sėdžiu ir dvejoju. Susimąsčiau perskaitęs šiuos žodžius: "Stulbinami rezultatai niekada nepasiekiami tuoj pat. Tačiau, jei dirbsite nuolat ir ilgai, dėsite vieną akmenį prie kito, tai vieną rytą pabudę pamatysite, kad pastatėte tai, kuo galite didžiuotis." (Bodo Schafer).
Bokšto asociatyvinė nuotrauka
Aš bijau, kad šiandien mano statinys dar nėra toks tvirtas, kad juo galėčiau didžiuotis. Mano nuomone, reikia dar vieno bėgimo sezono, kad pasiekčiau sau pavasarį iškeltą tikslą ir įveikčiau maratoną per 03:15:00. Kodėl taip manau – nors ir sunku pripažinti, tačiau jaučiu ir todėl mane kausto baimė, kad mano kūnas dar nėra pasirengęs tokiam greičiui ir tokiam fiziniam krūviui. Nenoriu rizikuoti ir bėgdamas tik dėl skaičių laikrodyje gauti traumą ar pan. Mano viso bėgimo tikslas tėra treniruotis dėl geros savijautos, džiaugtis galimybe judėti, mėgautis varžybomis ir bėgimo teikiamu laisvės pojūčiu. Tiesa, esu patyręs, ką reiškia, kai svajonės sudūžta į tūkstančius šukių lyg krištolo taurė į sunkų akmeninį grindinį, tad ir dabar nurysiu šį kartėlį, bet po "šimts velnių", manau, kad geriau aš blaiviai įvertinęs esamą situaciją, sustosiu dabar - nei vėliau sėdėsiu prie suskilusios geldos negalėdamas išplaukti į plačiuosius bėgimo vandenis. Taip taip, sakysite: skystablauzdis išsigando... Gali būti, kad pasiduodu be kovos, bet mane paskatino susimąstyti  pažįstamų bėgikų ne itin maloni patirtis bėgant varžybas/maratonus ne pagal savo galimybes... Esu jaunas ir stiprus, tačiau nepasirengęs žaloti savo sveikatos. Taip, galbūt tai skamba žiauriai, bet manau, kad didelė dalis mėgėjų neatsakingai įvertina savo pasirengimą prieš varžybas - pakanka pažiūrėti fotografijas iš bėgimo renginių. Supratau, kad jei apsikarsčiau profesionaliais bėgimo bateliais, laikrodžiais, pulsometrais, kompresinėmis kojinėmis ir t.t., tai dar nereiškia, kad mano raiščiai, sausgyslės, raumenys, klubai, antkauliai, achilai ir širdis yra pasirengę atlaikyti neobjektyviai įvertintą fizinį krūvį.
Taigi, dabar kitaip vertinu bendraklubiečio sakomus žodžius: „Mano tikslas - 80 m. prie bokšto atbėgt“ (aut. pastaba: citata gali būti netiksli). Manau, kad tai teisinga filosofija, kurią galima pritaikyti ne tik bėgime - reikia žvelgti į perspektyvą.

Man prireikė nemažai jėgų pripažinti ir susitaikyti su tuo, kas išdėstyta aukščiau, bet kaip Platonas pasakytų „Pati didžiausia pergalė – pergalė prieš save“. Jaučiuosi ramus priėmęs sprendimą bėgti ne dėl laiko, vietos sąraše  ar kad aplenkčiau varžovą. Rudeninį maratoną bėgsiu su ta pačia intencija, su kuria pirmą kartą prieš 7 metus išbėgau parisnoti Valakampių miško takeliais....

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą