2014 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis

Vilniaus maratonas 2014 m. rugsėjo 14 d.


K. Pansevič nuotrauka
 
 
Šios dienos rytas eiliniu galėjo pasirodyti namų šeimininkėms, verslininkams, valstybės tarnautojams, politikams, bankininkams ir visiems kitiems mirtingiesiems, bet tik ne tiems, kurių batų dėžėje guli bent viena bėgimo batelių pora. Kylanti virš miesto saulė žadėjo tradiciškai gerą orą Vilniaus maratono dalyviams. Džiugu, kad miestas turi didžiausią bėgimo šventę Lietuvoje, o dar džiugiau, kad jos dalimi buvau ir aš – dalyvavau pusės maratono bėgime.
Jau seniai pamečiau bėgtų pusmaratonių skaičių, tad kiekvieną kartą reikia atrasti kažką naujo, kas motyvuotų bėgti. Šįkart nusprendžiau eksperimentuoti arba sugrįžti prie savo bėgimo pradžios ištakų, kai neturėjau net paprasto laikrodžio chronometro – tiesiog išeidamas iš namų pažiūrėdavau kiek valandų, pabėgiodavau ir grįžęs namo patikrinęs laikrodį žinojau treniruotės trukmę. Dabar tai prisiminus šiek tiek juokinga, bet tuomet man tokio tikslumo pakako. Kur link suku? Prieš startą nusprendžiau bėgti vadovaudamasis savo pojūčiais, t.y. nesekti nei pulso, nei tempo, nei nubėgto ar likusio atstumo, tiesiog vadovautis R. Hayan (JAV olimpiečio maratonininko) žodžiais „I don't think about the miles that are coming down the road, I don't think about the mile I'm on right now, I don't think about the miles I've already covered. I think about what I'm doing right now, just being lost in the moment.“ Norėjau bėgti tuščia galva ir savęs neapkrauti bereikalingais skaičiavimais.
Tradiciškai apšilau, pasisveikinau su pažįstamais ir pažiūrėjęs 10 km bėgikų startą atsistojau prie starto linijos laukti savo pasirodymo eilės. Startinis šurmulys, šūvis ir aš jau skrieju Vilniaus gatvėmis. Kaip ir planavau, nežiūrėjau į laikrodį, o kad nepasiduočiau smalsumui, ciferblatą nusukau į kitą riešo pusę. Taip ir bėgau, kaip bėgosi, jaučiau, kad bėgimas banguotas, nes dažnai tuos pačius bėgikus aplenkdavau, o vėliau jie lenkė mane...
Tikriausiai dėl to, kad  pusryčiams tesuvalgiau kelis šaukštus grikių, mano energija baigėsi 13 km. Jaučiau, kaip silpo jėgos, kojos nebenorėjo taip eikliai manęs nešti pirmyn. Prie Žaliojo tilto pamatęs gaivinimo punktą sustojau, pasiėmiau porą stiklinių vandens ir ėjau pro stalus dairydamasis ko nors valgomo – turėjau vilties, kad truputis banano ar apelsino suteiktų taip šiuo momentu reikalingų jėgų. Deja, tai buvo tik gaivinimo, o ne maitinimo punktas, tad pagriebęs kempinėlę su vandeniu iš lėto pradėjau bėgti su mintim, kad nuo Žaliojo tilto ir namai netoli, ir taip čia patogi vieta pasitraukt iš varžybų... Taip bemąstydamas iš lėto bidzenau, kai išgirdau „Vidukai, jungiamės prie mūsų“... Hmm, pagalvojau „O, jau esu žinomas bėgimo pasaulyje...“. Tik greitai grįžau į realybę, kai supratau, kad mane prisivijo bendraklubiečiai Martynas ir Kęstutis. Pagalvojau, kad čia mano šansas „pramušti“ sunkumą, tik tereikia jų laikytis – taip ir dariau, bėgau iš paskos, vis iš kempinės gręždamas vandenį ant galvos, kad išlikčiau budrus ir išlaikyčiau jų tempą... Grįžtant Goštauto gatve link Seimo dar prieš Baltąjį tiltą išgirdau: „O, Vidai, bėk...“ Liaudiškai tariant čiut neiškritau iš klumpių, nes mane palaikymo šūksniais drąsino mano bėgimo „mokinė“ Rita, kuri atsargiai bando prisijaukinti bėgimą ir tikiu, kad kitais metais jau pati skries Vilniaus maratono trasa. Čia ir buvo tas lūžis, kai pagalvojau, kad mokinys negali matyti palūžusio bėgimo korifėjaus, tad susiėmiau, pradėjau kelti kojas aukštyn, kad bent jau iš šalies atrodyčiau geriau J Tesugebėjau kažką sulementi ir nuskuodžiau tolyn. Manau, kad dabar skaitai šias eilutes, tad noriu padėkoti Tau Rita, už palaikymą – privertei mane susiimti ir nepasiduoti sunkiu momentu, kai norėjau į viską spjauti, sustoti ir tiesiog pradėti eiti. AČIŪ.
Ok, grįžtam į trasą. Prieš pasiekiant Vokiečių gatvę pradėjau greitėti į kalniuką ir truputį atsiplėšiau nuo bendraklubiečio Martyno. Jaučiau, kad dar turiu jėgų o treniruočių Sapieginės kalnuose įdirbį reikia išnaudoti būtent šioje trasos dalyje. Atidavęs visas jėgas pakilimui į Subačiaus kalną, nuo jo link Užupio skriejau autopilotu, bėgau taip greitai, kad dar šiandien skauda nugarą. Perbėgau per Vilnelę ir išnaudodamas paskutinius savo energijos likučius jau Užupyje drąsinau save, kad liko visau nedaug, kai išgirdau man brangiausią balsą, tariantį: „Vidai, varyyyyyyk..“, kuriam, deja, neturiu jėgų atsispirti ar pasipriešinti, todėl teko juo pasikliauti. Tuo metu nesupratau, tai buvo vizija ar haliucinacija, tačiau garsiai sušukau „Gerai, varau“ (nežinau, ką pagalvojo kiti bėgikai), pridėjau pastangos ir net nepajutau kaip atsidūriau prie Dailės akademijos, ir pavijau kitą bėgiką, kurį aplenkti jau rodėsi neturėjau jėgų. Šis man sušuko: „Finišuok, nedaug liko - 700 m ir viskas“. Atsakydamas pasiūliau greitėti kartu, tačiau šis išdidžiai atsakė, kad dabar apžiūrintis miestą. Pagalvojau, kad verta paklausyti patarimo ir nuskuodžiau tolyn. Jau matydamas finišo arką skriejau nemenku greičiu, kai teisėjas nukreipiantis maratono bėgikus į antrą ratą man pradėjo rodyti tai bėgti į vieną, tai į kitą pusę. Taip man bestriksint į skirtingas šalis ir nesupratus jo nurodymų, bėgau tiesiai į atitvarus. Dėl didelio greičio susidūrimas buvo neišvengiamas - griuvau, susitrenkiau ranką, pamečiau pulsometrą. Padedamas teisėjo atsistojau ir nekreipdamas dėmesio į skausmą - finišavau.
 
balsas.lt nuotrauka
Kodėl tiek daug prirašiau apie šį bėgimą – jis man įstrigo dėl vienintelio dalyko, kurį suvokiau vos kirtęs finišo liniją, t.y. koks svarbus yra palaikymas. Jei ne bendraklubiečiai, pažįstami, bėgimo dalyviai  ir miestiečiai, palaikę bėgimo metu, šiandieninio rezultato nebūtų buvę... Ai, pamiršau parašyti pasiektą laiką. Pusmaratonį įveikiau per 1:27:18 užimdamas 49 vietą tarp visų 1500 bėgikų bėgusių šią distanciją. Nesitikėjau, kad rezultatų lentelėje galiu užimti tokią pakankamai aukštą vietą.
Nežinojau, kaip pabaigti šį įrašą, tačiau viską, ką noriu pasakyti pabaigai, geriausiai atspindi šie žodžiai „Don‘t cry because it‘s over, smile because it happened“ (Dr. Seussas).

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą