2014 m. spalio 28 d., antradienis

Nenoriu, kad sezonas pasibaigtų...


Organizatorių nuotr.

Tradiciškai Rumšiškėse vyksta paskutinis Lietuvos bėgimo taurės etapas. Neoficialiai šį renginį laikau savo bėgimo sezono uždarymu. Oras nebe toks malonus ir tinkamas bėgimui, norisi mieliau gurkšnoti arbatą kur nors jaukioje kavinukėje ir stebėti skubančius bei nuo šalčio susigūžusius praeivius. Žinoma, bėgimo bateliai nebus pakabinti ant vinies, tiesiog reikės daugiau motyvacijos prisiversti išbėgti esant šaltukui bei darganai, kurie tik ir taikysis žnaibyti raudoniu papuoštus bėgikų skruostus...

Ką gi, laikas pereiti prie varžybų. Rumšiškėse bėgau nebe pirmą kartą. 2012 m. pusę maratono pavyko įveikti per 1:40:36 (Avg HR 181). Tai buvo vienas iš sunkesnių bėgimų, nes tuo metu pasiekiau geriausią savo pusmaratonio laiką ir kalniukai iš manęs pareikalavo įdėti nemažai pastangų. Šiais metais Rumšiškėse testavau savo maratono greitį. Vis dar neapsisprendžiu, kokiu tempu jį bėgti, tad savo greitį bandau atrasti bandymų metodu, o didžiausią dėmesį kreipiu į savo savijautą. Likus dviem dienoms iki Rumšiškių bėgimo, prabėgau 20 km vidutiniu 4:37 min/lm tempu. Savijauta gera, pulsas žemas, bet ar atlaikyčiau tokiu tempu visą maratoną – abejoju. Rumšiškėse pusmaratonio laikas 1:42:33, o vidutinis 4:51 min/km tempas pasirodė priimtinas ir tinkamas visai maratono distancijai įveikti, nes savijauta buvo puiki...

Savo planus ir tikslus šiame bėgime pasiekti pavyko, tad dabar jaučiuosi ramus ir laukiu didžiojo šio sezono starto...

2014 m. spalio 6 d., pirmadienis

Rudenėjančiais Pakruojo dvaro takais...


A.Padoros nuotr.
Po metų sugrįžau į Pakruojį pasivaržyti 10 km varžybose. Supratau, kad fizinė forma palyginti su 10 km bėgimu Plungėje yra žymiai prastesnė. Jei Plungėje 10 km nubėgau pasišvilpaudamas per 38:54, tai savaitgalį Pakruojyje bėgdamas žymiai didesne pastanga distanciją įveikiau tik per 39:33. Nežinau, gal tokį sąlyginai prastą pasirodymą lėmė treniruočių trūkumas (per rugsėjį teįveikiau 230 km), gal dieną prieš varžybas sunkoka savarankiška treniruotė Sapieginėje, gal patirta nugaros trauma, o gal tiesiog atostogaudamas per daug prisikirtau picų ir desertų... Pats bėgimas nebuvo sunkus, tik truputį išbalansavo netolygus bėgimo tempas, nes pirmus 5 kilometrus bėgau su klubiečiais. Kaip vėliau paaiškėjo, jų planas buvo prabėgti pirmus kilometrus greitai, o kitus palengva lėtinti. Kadangi varžybas pradėjome 3:45 min/km tempu, o 5 kilometro tempas nukrito iki 4:14 min/km, nusprendžiau likusią varžybų dalį bėgti vienas savo tempu. Jaučiau, kad dar lėčiau bėgti nebegaliu, nes mesiu viską ir pasitrauksiu iš varžybų. Likę 5 kilometrai buvo greitesni – ankščiau man buvęs pakankamai lengvas tempas 3:54 min/km, šį kartą reikalavo iš manęs nemažai pastangų. Nors bėgimas pakankamai gerai organizuotas, tačiau pasigedau gaivinimo punkto, nes nors mažas gurkšnelis vandens trasoje būtų suteikęs šiek tiek atgaivos. Tačiau tokios prabangos šiame bėgime nebuvo nei pernai, nei šįmet. Kirtau finišo liniją 29 tarp visų dalyvių ir beveik iškart patraukiau į prie dvaro įsikūrusį restoraną atgauti prarastų jėgų... Prisipažinsiu, kad beveik viso bėgimo metu mane itin motyvavo mintis apie užtarnautą Varniukų alaus bokalą. Ką supratau po šių varžybų – suprastėjo fizinė forma, o su tuo man sunku susitaikyti. Vienintelė mintis, kuri mane palaiko: „Jeigu vis gi suklumpame, geriau prarastume viską negu drąsą, viltį ir pasiryžimą vėl ir vėl bandyti“ (Tėvas Francis de Salesas). Taigi, dar nepasiduodu, bet reikia sau pripažinti ir su tuo susitaikyti, kad negali būti visą laiką pačios geriausios formos...
Šį kartą tiesiog džiaugiausi gavęs progą pasivaržyti...