2014 m. gruodžio 15 d., pirmadienis

Bėgti, ar bėgioti?

 
Dar vaikystėje giliai atmintin įsirėžė patarlė „Nespjauk į šulinį, nes gali tekti atsigerti“. Tai patyriau savo kailiu. Praeitame įraše sau pažadėjęs nebebėgti plentinių maratonų, gavau progą sudalyvauti elito dėl greitos trasos mėgstamame Berlyno maratone 2015. Kadangi į šį maratoną skelbiama loterija ir man pavyko laimėti kvietimą, ketinu šio šanso nepaleisti ir sudalyvauti bėgime. Žinau, kad nenusivilsiu, nes iš Berlyno pusmaratonio 2013 metais parsivežiau tik geriausius prisiminimus. Na, bet šis įrašas skirtas ne tam...

Kurį laiką nebėgau, tad ir nerašiau. Pasirodo įkvėpimas rašyti yra tiesiogiai susijęs su nubėgtais kilometrais. Nebėgau dėl paprastos priežasties – nusprendžiau, kad po Klaipėdoje nubėgto maratono mėnesį skirsiu poilsiui, kad atgaučiau prarastas jėgas. Vidinis balsas buvo teisus. Jaučiuosi atsigavęs, nuo bėgimo pailsėjo tiek kūnas, tiek protas. Esu pasiruošęs bėgti, bet kažkoks vidinis tinginys trukdo tai padaryti, o kiekvieną kartą surandu kokią nors priežastį, kodėl šiandien negaliu bėgti – esu pavargęs, lauke šalta, atsirado kitų planų, baisiai tingiu ir pan... Tikriausiai, reikės eiti tiesiog pabėgioti.  Kol kas dėl to per daug nepergyvenu, nes galiu džiaugtis pakankamai sėkmingu praėjusiu sezonu, kuomet pagerinau visų distancijų asmeninius geriausius rezultatus, pasiekiau sau keltus tikslus, o ypač esu patenkintas maratono rezultatu. Visi įsimintini bėgimai buvo aprašyti šiame dienoraštyje. Žinoma, daug kas buvo nutylėta, kai kur leidau sau parašyti viešai daugiau nei to reikėjo, bet čia jau nieko nepakeisi.

Kadangi šis įrašas yra paskutinis šiais metais, susimąsčiau apie tai, kas pasikeitė per šiuos metus mano, kaip bėgiko, gyvenime. Iš lėto risnotojo virtau pakankamai greitu bėgiku, galinčiu mesti iššūkį net greičiausiems Lietuvos bėgikams, ir bent jau pirmame varžybų kilometre bėgti už jų nugaros... :J Taip, pasikeitė skaičiai varžybų protokoluose, nurodantys mano užimtą vietą ar distancijos įveikimo laiką, kuris dažnai neatspindi įdėtų pastangų tiek varžybose, tiek treniruotėse. Tačiau tai viskas... Kaip ir tuos paskutinius aštuonis bėgimo metus išliko vienintelis dalykas, kuris visada mane lydi, ir gal todėl aš taip ilgai bėgioju – kai bėgu, aš jaučiuosi laimingas. Nieko nėra geriau kaip jaustis laisvam, bėgti miškais, laukais, tuščiomis naktinėmis miesto gatvėmis, varžytis varžybose, kovoti su savo vidiniais demonais, kai sunku, ir dar daug daug akimirkų, kai esi su savimi, kai gali judėdamas leisti savo pasąmonei pasiekti „flow“ būseną – arba "pakilti virš savęs" ir į daugelį dalykų pažvelgti kitaip. Ne veltui, bėgimas galėtų būti priskirtas prie lengvų narkotikų, nes turi panašų poveikį kaip jie, skatindamas žmogaus smegenų malonumo centrus... Gal todėl bėgikai nori bėgti vis greičiau ir toliau...

Baigdamas šį įrašą prisiminiau J. Lenono žodžius ir pagalvojau, kad mano tikslas būti ne bėgiku, o tiesiog ir toliau daryti ką taip mėgstu – bėgioti (sąmoningai nenaudojau žodžio „bėgti“)...

"Kai aš buvau penkerių, mano mama nuolat kartodavo, jog laimė gyvenimui suteikia prasmę... Kai pradėjau lankyti mokyklą, ten manęs paklausė, kuo norėčiau būti užaugęs. Aš jiems užrašiau “LAIMINGAS”. Tada man pasakė, jog aš nesupratau užduoties, o aš jiems atsakiau, kad jie nesupranta gyvenimo" (John Lennon)

1 komentaras:

  1. Džiaugiuosi, kad atradai night city running. Man šitas reiškinys turbūt tiek pat žavus kaip ir trailas. O mylimiausia vieta be abejonės laiptukais žemyn barbakano. Pankai geriantis vyną ant kalno galvoja, kad aš toks pat beprodis kaip ir jie :D

    AtsakytiPanaikinti