2015 m. balandžio 14 d., antradienis

Klaipėdos pavasario EKO maratonas. Sugrįžimas.


Šeštadienį startavau Klaipėdos pavasario EKO Maratone. Tik dabar supratau, kokiai avantiūrai ryžausi. Šįmet nebuvau bėgęs ilgesnio atstumo nei 24 km, o ir šiaip bėgimas patapo labiau laisvalaikio forma, nei kažkokių rimtesnių rezultatų siekimu, nes nuo praeito Klaipėdos rudens EKO Maratono bėgiojau savo malonumui ir nebedariau nei tempinių bėgimų, nei fartlekų ar kažko panašaus. Smalsumui patenkinti pasitikrinau savo sportinę formą ir maloniai nustebau. Nors nutolau nuo bėgimo, ant sofutės nedribsnojau ir alaus pilvuko neauginau, tiesiog bėgimą buvo pakeitę kiti sportai J


Šiais metais pavyko įveikti 916 km bėgte, eite, šiaurietišku vaikščiojimu, slidinėjant lygumomis. Mano sportinėje darbotvarkėje atsirado ir treniruotės, skirtos stiprinti, kojų, pilvo, nugaros, rankų raumenis, bandžiau netgi plaukti. Oficialiai (tiek užfiksavo laikrodis) tam skyriau 164 val., bet realiai manau, kad žymiai daugiau, nes ne visada darydamas pratimus jungdavau laikrodį. Peržiūrėjus statistiką, pasidarė šiek tiek ramiau - maratoną turėčiau įveikti.

Šioje vietoje prisiminiau savo mintis po paskutinio įveikto maratono „Vis dar prisimenu mišką ir jei kada sulaužysiu sau duotą pažadą nebėgti maratono,šią pagarbos vertą distanciją bandysiu pažaboti miškuose ar kalnuose...“ Taigi, kaip paukščiai grįžta pavasarį į gimtus kraštus, sužeistas žvėris į savo urvą, tai aš, kaip bėgikas, grįžtu į varžybas, kurios man palieka stiprius įspūdžius ar išgyvenimus. Šiose varžybose mano tikslas buvo tiesiog pasidaryti generalinę repeticiją prieš kalnų maratoną. Kaip ir minėjau ankščiau, šįmet mano bėgta ilgiausia distancija buvo vargani 24 km, tad norėjau įsitikinti, ar galiu apskritai išbėgti tokį atstumą su esamu treniruotumo lygiu ir ar sugebėsiu išbūti ant kojų bent 4 val. Žinoma, Klaipėdos EKO Maratono trasa neprilygsta Chojnik trasai su 2,5 km sukilimu, tačiau maniau, kad įveiktas maratonas suteiks pasitikėjimo savo jėgomis ir bus puiki motyvacijos priemonė grįžti į treniruotes.

Kadangi maratono startas 10:30, iš Vilniaus išvykome itin ankstyvą rytą. Po trijų valandų vairavimo jaučiausi truputį sustingęs. Apšilimui prabėgau mažiau nei kilometrą ir atsistojau į startą. Šūvis. Pasileidau bėgti. Pirmas rato kilometras yra labai sunkus, nes miško takelis labai nelygus, pilna šaknų ir reikia bėgti tai aukštyn tai žemyn, todėl čia stengiausi aplenkti lėtesnius, kad galėčiau bėgti ramiai savo tempu. Nusistačiau bėgimo laikrodį taip, kad tik matyčiau, kiek laiko esu trasoje ir koks yra momentinis bei vidutinis mano pulsas. Kas kilometrą laikrodis supypsėdavo pranešdamas per kiek laiko įveikiau paskutinį kilometrą. Taigi, suradęs savo greitį bėgau ramiai ir stengiausi, kad pulsas neviršytų 145 dūžių/min. Tolygiai bėgau iki 25 km, nes kiekvienas kilometras būdavo įveikiamas vidutiniu 5:08 min/km tempu. Kai kurie kilometrai buvo greitesni, o kiti lėtesni, nes stabilų greitį trukdė išlaikyti pakankamai sunki trasa. Sulėtėdavau bėgdamas per birų smėlį (dažnai stengdavausi bėgti kietesniu gruntu) arba lengvos įkalnėse reikėjo saugotis duobių, šaknų ir pan., nes vienam bėgikui, bėgančiam priešais mane taip pakrypo čiurna, kad net šiurpas suėmė. Kadangi varžybos vyksta ratais, prabėgant šeštą kartą pro startą/finišą pradėjo lįsti įkyrios mintys apie nusiėmimą. Jaučiausi pavargęs, bet maratoną labai jau norėjau įveikti, tad nusprendžiau pagreitėti. Nebekreipiau dėmesio į pulsą, o tiesiog bėgau laikydamas tokį greitį, kuris man atrodė saugus, kad galėčiau pasiekti finišą. Šis pagreitėjimas truputį išmušė iš bėgimo ritmo ir dabar mano kiekvieno įveikto kilometro laikas tapo netolygus. Reikėtų paminėti ir tai, kad kiekvieną kartą įveikęs 4,2 km sustodavau maitinimo punkte atsigaivinti. Organizatoriai pasistengė, kad bėgikams netruktų vandens ir užkandžių. Stebino puikus organizatorių pasiruošimas, nes dažnai prabangiuose mokamuose Lietuvos bėgimuose net vandens gali negauti. Todėl primenu, kad Klaipėdos EKO Maratonas yra nemokamas renginys. Taigi, nuo 30 km, kadangi bičiuliai įveikė savo distancijas, jau turėjau asmeninę palaikymo komandą ir valgiau savo maistą, kad nesupykdyčiau savo įnoringo skrandžio. Viso bėgimo metu energijos gavau iš 4 geliukų, pusės banano, saujos razinų, ketvirtadalio obuolio, trečdalio batonėlio ir keleto gurkšnių kolos. To pakako, kad pasiekčiau finišą.

Psichologiškai sunkiausias buvo 8 ratas, kai likus daugiau nei dvylikai kilometrų pasidarė sunku bėgti, dingo motyvacija, pradėjo kankinti įkyrūs klausimai kaip kad „kam man to reikia?“. Fiziškai sunkiausias buvo 10 ratas, nes supratau, kad maratoną įveiksiu ir tai padaryti norėjau kuo greičiau, tad spaudžiau iš paskutiniųjų. Šis maratonas man išskirtinis ir ypatingas tuo, kad pirmą kartą varžybų metu nėjau pėstute trasoje (išskyrus maitinimo punktus). Tai yra man pasiekimas.

Visko daug prirašiau, bet trūksta skaičiukų. Tik jie objektyviausiai įvertina pasirodymą varžybose. Taigi, pusę maratono įveikiau per 1:45:49 arba kiekvieną kilometrą apie 5:07 min/km tempu. Kaip minėjau, antroje maratono pusėje pagreitėjau ir ją įveikiau 1:39:50 arba kiekvieną kilometrą apie 4:50 min/km tempu. Iš viso man prireikė nubėgti maratoną miško takeliais 3:25:43, o kiekvieną kilometrą bėgau vidutiniu 4:53 min/km tempu. Esu patenkintas pirmuoju startu šį pavasarį, tikrai nesitikėjau taip gerai subėgti, tad finišavau apimtas euforijos.

Šiose varžybose tikslai pasiekti, planai įgyvendinti, tikiuosi, kad tokią kryptį pavyks išlaikyti ir ateityje. Trumpai pakalbėję su organizatoriais, padėkoję už puikų renginį ir pažadėję sugrįžti čia rudenį, išvykome pailsinti pavargusių kojų.
Tikrai sugrįšiu į šį bėgimą ir rudenį. Galiu drąsiai teigti, kad klaipėdiečių organizuojamas maratonas man labiau patinka net už pompastiškąjį VM, kuriame susimokėjus nemažą registracijos mokestį net negali sužinoti savo trasos įveikimo laiko...
Štai tokias SPA procedūras pritaikiau savo pavargusiems antkauliams.
Taigi, Chojnik Festiwal bėgime kalnuose 44 km planuoju įveikti per 5 valandas ir 30 min. Taip, tai yra saugus variantas, bet man svarbiausia iš kalnų grįžti sveikomis kojomis ir be traumų.

Nuotraukos Klaipėdos miesto bėgikų klubo "Maratonas" ir V.V. foto.
https://ssl.gstatic.com/ui/v1/icons/mail/images/cleardot.gif

2015 m. balandžio 7 d., antradienis

Sapieginė Extreme


 
Jei šeštadienio rytą netyčia atsiduri Sapieginės apylinkėse, gali sutikti keletą pavienių arba grupę bėgikų nuoširdžiai šturmuojančių vietines kalveles ir kalniukus. Rodos, garbaus amžiaus vietiniai vaikštinėtojai, šunų šeimininkai ir jaunieji tėveliai, kurie yra pamėgę šį parką, jau yra įpratę prie šių garsiai šnopuojančių ir staiga iš miško gelmės išbėgančių ir vėl į ją įnyrančių bėgikų siluetų. Tačiau praėjusio šeštadienio popietė buvo ypatinga ir turėjo šokiruoti prie ramybės pratusius vietinius. Čia sugužėjo beveik 200 bėgikų, kurių veiduose matėsi noras kovoti, kovoti su varžovais, kalniukais ir nežinomybe. Visi jie dalyvavo bėgime Sapieginė Extreme. Tarp jų buvau ir aš. Kas domisi vykstančia Trail taure žino, kad šių varžybų dalyviai turėjo įveikti apie 4 km ratuką, kurio sukilimas apie 300 m. Kiekvienas galėjo rinktis pagal norą bėgti 1, 2 ar 3 ratus. Kadangi varžyboms nesijaučiau gerai pasirengęs, pasirinkau vidutinę 8 km trasą.
 

Atvykęs į renginio vietą, užsiregistravau ir užsidėjęs privalomą tokio tipo varžyboms amuniciją – bėgimo batelius su dygliais – patraukiau daryti apšilimo su bendraklubiečiais. Dar prieš varžybas žinojau, kad bėgsiu su lazdutėmis. Kodėl? 1. Esu šiaurietiško vaikščiojimo fanas. 2. Lazdutės labai padeda kopiant į kalniukus, nes dalis krūvio tenkančio kojoms, pernešamas rankoms ir pečiams. Žinojau, kad jos manęs neužneš ant nugalėtojų podiumo ir nepadės atsidurti tarp lyderių, bet tiesiog pagelbės truputį greičiau kilti į įkalnes ir saugiau leistis stačiais slidžiais šlaitais.

Viskas. Stoviu starto grupės priekyje ir laukiu šūvio. Op, ir visi kaip išdegę akis nėrė į miško tankmę. Iš karto nepasidaviau varžybiniam impulsui ir ramiai risnojau. Žinojau, kad kitus pavysiu jau prie antro kalniuko J Neapsirikau. Į Velnio kalną užsiropščiau naudodamas lazdutes ir aplenkdamas nemenką būrį bėgikų.
Vėliau pasidaviau azartui ir pradėjau gaudyti varžovus. Visiškai išsibalansavau ir praradau savo ritmą. Jei greitai įbėgdavau į kalniuką, kojose nebūdavo jėgos bėgti toliau, jei lėtai kopdavau mane lenkdavo kiti. Taip visą ratą ir nepavyko rasti optimalaus varžybų tempo. Jį įveikiau per 27 min ir 17 sek. Truputį nusivyliau savimi ir supratau, kad nesubėgsiu taip gerai, kaip norėčiau – atsipalaidavau ir bėgau savo malonumui. Varžovai tarsi išnyko. Vėl bėgau taip kaip senais gerais laikais, kai vienas išbėgdavau į miško glūdumą - kojos nešdavo kur vedė akys, o greitis, širdies dūžiai ir vis kita buvo nesvarbu. Pasijaučiau lyg lengvai medituočiau. Atkreipiau dėmesį kaip miške bunda gamta, supratau, kad varžybų trasa eina man pažįstamais takais, tik  pirmą kartą jais bėgu į priešingą pusę. Taip bebėgant palengva kildavau į kalniukus, atsipalaidavęs skriedavau nuo jų savęs nestabdydamas, įsibėgėjęs šokinėjau per nuvirtusius rąstus, stačiais šlapiais šlaitais nebėgdavau, o tiesiog čiuoždavau pasiramsčiuodamas lazdutėmis, kad neprarasčiau pusiausvyros. Vienoje iš paskutinių nuokalnių iš to didelio greičio kūlversčiais nusiritau į jaunas eglaites. Gretai atsistojau, grįžau į trasą ir nubėgau toliau – džiaugiausi, kad išsisukau be nuostolių ir traumų. Dar keletas šimtų metrų ir finišavau. Supratau savo esminę klaidą, dėl kurios šių varžybų pirma pusė buvo ne tokia, kokios tikėjausi – per daug vaikiausi rezultato. Reikėjo bėgti dėl ko bėgu visada – „for fun“.
 
Apibendrinant, varžybomis esu patenkintas – trasoje užtrukau 55 min ir 7 sek. Jei organizatoriai nuspręs organizuoti tokio tipo varžybas su tiek daug sukilimo, būtinai dalyvausiu – man patinka tas kraujo skonis burnoje, kai spaudi į kalną iš visų jėgų apie nieką negalvodamas, o raumenys tokie "užkalti", kad net darosi sunku bėgti nuokalne. Tada supranti žodžio „sunku“ reikšmę, bet to keisto jausmo finišavus niekada negana, todėl vis ir grįžtu į panašius bėgimus. Tikiuosi, Sapieginė Extreme bėgimas taps tradiciniu.
Dar šiandien maudžia raumenis, todėl tvirtai apsisprendžiau vieną dieną per savaitę skirti treniruotėms bėgiojant po kalniukus.

Laikas galvoti apie kitą startą - Klaipėdos Ekomaratoną. Laukia menki 42195 m miško takeliais. Tikiuosi, bėgimo dievai man bus palankūs ir varžybas subėgsiu pagal savo planą.

Nuotraukos: Donatas Lazauskas Sports Photography ir P.S. photo