2015 m. balandžio 7 d., antradienis

Sapieginė Extreme


 
Jei šeštadienio rytą netyčia atsiduri Sapieginės apylinkėse, gali sutikti keletą pavienių arba grupę bėgikų nuoširdžiai šturmuojančių vietines kalveles ir kalniukus. Rodos, garbaus amžiaus vietiniai vaikštinėtojai, šunų šeimininkai ir jaunieji tėveliai, kurie yra pamėgę šį parką, jau yra įpratę prie šių garsiai šnopuojančių ir staiga iš miško gelmės išbėgančių ir vėl į ją įnyrančių bėgikų siluetų. Tačiau praėjusio šeštadienio popietė buvo ypatinga ir turėjo šokiruoti prie ramybės pratusius vietinius. Čia sugužėjo beveik 200 bėgikų, kurių veiduose matėsi noras kovoti, kovoti su varžovais, kalniukais ir nežinomybe. Visi jie dalyvavo bėgime Sapieginė Extreme. Tarp jų buvau ir aš. Kas domisi vykstančia Trail taure žino, kad šių varžybų dalyviai turėjo įveikti apie 4 km ratuką, kurio sukilimas apie 300 m. Kiekvienas galėjo rinktis pagal norą bėgti 1, 2 ar 3 ratus. Kadangi varžyboms nesijaučiau gerai pasirengęs, pasirinkau vidutinę 8 km trasą.
 

Atvykęs į renginio vietą, užsiregistravau ir užsidėjęs privalomą tokio tipo varžyboms amuniciją – bėgimo batelius su dygliais – patraukiau daryti apšilimo su bendraklubiečiais. Dar prieš varžybas žinojau, kad bėgsiu su lazdutėmis. Kodėl? 1. Esu šiaurietiško vaikščiojimo fanas. 2. Lazdutės labai padeda kopiant į kalniukus, nes dalis krūvio tenkančio kojoms, pernešamas rankoms ir pečiams. Žinojau, kad jos manęs neužneš ant nugalėtojų podiumo ir nepadės atsidurti tarp lyderių, bet tiesiog pagelbės truputį greičiau kilti į įkalnes ir saugiau leistis stačiais slidžiais šlaitais.

Viskas. Stoviu starto grupės priekyje ir laukiu šūvio. Op, ir visi kaip išdegę akis nėrė į miško tankmę. Iš karto nepasidaviau varžybiniam impulsui ir ramiai risnojau. Žinojau, kad kitus pavysiu jau prie antro kalniuko J Neapsirikau. Į Velnio kalną užsiropščiau naudodamas lazdutes ir aplenkdamas nemenką būrį bėgikų.
Vėliau pasidaviau azartui ir pradėjau gaudyti varžovus. Visiškai išsibalansavau ir praradau savo ritmą. Jei greitai įbėgdavau į kalniuką, kojose nebūdavo jėgos bėgti toliau, jei lėtai kopdavau mane lenkdavo kiti. Taip visą ratą ir nepavyko rasti optimalaus varžybų tempo. Jį įveikiau per 27 min ir 17 sek. Truputį nusivyliau savimi ir supratau, kad nesubėgsiu taip gerai, kaip norėčiau – atsipalaidavau ir bėgau savo malonumui. Varžovai tarsi išnyko. Vėl bėgau taip kaip senais gerais laikais, kai vienas išbėgdavau į miško glūdumą - kojos nešdavo kur vedė akys, o greitis, širdies dūžiai ir vis kita buvo nesvarbu. Pasijaučiau lyg lengvai medituočiau. Atkreipiau dėmesį kaip miške bunda gamta, supratau, kad varžybų trasa eina man pažįstamais takais, tik  pirmą kartą jais bėgu į priešingą pusę. Taip bebėgant palengva kildavau į kalniukus, atsipalaidavęs skriedavau nuo jų savęs nestabdydamas, įsibėgėjęs šokinėjau per nuvirtusius rąstus, stačiais šlapiais šlaitais nebėgdavau, o tiesiog čiuoždavau pasiramsčiuodamas lazdutėmis, kad neprarasčiau pusiausvyros. Vienoje iš paskutinių nuokalnių iš to didelio greičio kūlversčiais nusiritau į jaunas eglaites. Gretai atsistojau, grįžau į trasą ir nubėgau toliau – džiaugiausi, kad išsisukau be nuostolių ir traumų. Dar keletas šimtų metrų ir finišavau. Supratau savo esminę klaidą, dėl kurios šių varžybų pirma pusė buvo ne tokia, kokios tikėjausi – per daug vaikiausi rezultato. Reikėjo bėgti dėl ko bėgu visada – „for fun“.
 
Apibendrinant, varžybomis esu patenkintas – trasoje užtrukau 55 min ir 7 sek. Jei organizatoriai nuspręs organizuoti tokio tipo varžybas su tiek daug sukilimo, būtinai dalyvausiu – man patinka tas kraujo skonis burnoje, kai spaudi į kalną iš visų jėgų apie nieką negalvodamas, o raumenys tokie "užkalti", kad net darosi sunku bėgti nuokalne. Tada supranti žodžio „sunku“ reikšmę, bet to keisto jausmo finišavus niekada negana, todėl vis ir grįžtu į panašius bėgimus. Tikiuosi, Sapieginė Extreme bėgimas taps tradiciniu.
Dar šiandien maudžia raumenis, todėl tvirtai apsisprendžiau vieną dieną per savaitę skirti treniruotėms bėgiojant po kalniukus.

Laikas galvoti apie kitą startą - Klaipėdos Ekomaratoną. Laukia menki 42195 m miško takeliais. Tikiuosi, bėgimo dievai man bus palankūs ir varžybas subėgsiu pagal savo planą.

Nuotraukos: Donatas Lazauskas Sports Photography ir P.S. photo

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą