Chojnik marathon 2015

Ką gi, 2015-05-23 sudalyvavau taip ilgai lauktame Chojnik festiwal bėgime Lenkijoje.Nurimo raumenų skausmas, atslūgo ant kojų pritrintos pūslės ir šiaip atsirado daugiau jėgų – atėjo laikas aprašyti, kaip mane pasitiko svetingas Chojnik maratonas. Dažnai įrašus apie varžybas plente parašau labai greitai, tačiau paaiškėjo, kad aprašyti šį kalnų bėgimą yra kur kas sunkiau, nes trail'o varžybose apskritai patiri tiek daug, jog norisi visus įspūdžius išdėstyti kuo išsamiau, vaizdingai žodžiais perteikti tuos potyrius ir kokią dramą teko išgyventi varžybų metu. Čia galioja liaudies išmintis, kad geriau kartą pamatyti, nei 10 kartų išgirsti, bet šį bėgimą pasistengsiu aprašyti. Galbūt šis įrašas kam nors taps paskatinimu išbandyti Chojnik  varžybas, nes jose sudalyvauti kilo mintis po to, kai perskaičiau Artūro įspūdžius iš šio bėgimo 2014 m.

Į Lenkiją atvykau tiesiai iš Alpių. Čia porą savaičių vaikštinėjau po kalnus, grožėjausi vaizdais, o kartu ir pratinau savo silpnas kojas prie kalnų. Dažniausiai mano atostogų darbotvarkė atrodė taip: 5-8 valandų trukmės žygis pėsčiomis, o vakare jei yra jėgų lengvas bėgimas iki 8 km. Likus savaitei iki Chojnik bėgimo šeštadienį prabėgau 26 km, o sekmadienį 21 km. Tai man buvo lyg ilgas bėgimas tik suskaldytas į dvi dalis. Jaučiausi pasiruošęs iššūkiui ir žinojau, kad 45 km tikrai įveiksiu.

 

 

Lenkijoje apsistojau kartu su kitais sveikai pamišusiais trail'ininkais iš Lietuvos. Vakarais visi kartu pasėdėdavom, dalindamiesi varžybų planais, lūkesčiais, patarimais apie amuniciją, mitybą ir pan. Paskutinę dieną prieš startą jau nebedariau jokios treniruotės, o tik ramiai prasiėjau 10 km su keliais šimtais metrų sukilimo, nes užlipau į bėgimo finišo vietą, esančią Chojnik pilyje.

Prieš varžybas nesilaikiau jokio specialaus mitybos plano, tiesiog sočiai pavalgiau tradicinės lenkiškų "flaki" sriubos ir išgėriau bokalą nealkoholinio alaus. Susidėjau visą man reikalingą amuniciją varžyboms – pradedant batais ir lazdutėmis. Gerai išsimiegojau.

 

 

Starto rytą – tradiciškai, kaip ir prieš visas varžybas energijos atsargoms papildyti pavalgiau grikių košės ir per porą valandų išgėriau porą litrų vandens, kad išvengčiau dehidratacijos. Atvykus į starto vietą beveik visa lietuvių delegacija pasidarė bendrą nuotrauką ir patraukė į startą.
 

Aš per daug į priekį nesiveržiau, nes žinojau, kad šiandien man reikia ne greičio, o kantrybės bėgti lėtai pradžioje, kad turėčiau jėgų pasiekti finišą.

 

 

Startas. Visi pasileido bėgti asfaltuotu keliuku. Tenubėgus 800 m. atsirišo dešinys batas, kuris vėliau tai darė viso bėgimo metu ir reguliariai vertė stabtelėti, ir nežinau kodėl, nes ankščiau nebuvau susidūręs su šia problema... Taigi, sustojau rištis batą. Išgirdau kaip kažkas iš prabėgančių su ironija nusijuokia. Užvirė kraujas, bet pagalvojau, kad ne vieta ir ne laikas čia demonstruoti savo greitį. Kantrybės. Tad ramiai tęsiau savo kelionę. Pirmieji kalniukai. Kur dauguma nustojo bėgti, aš dar bėgau ristele, bet nuo trečio kilometro prasidėjo tai ko taip ilgai laukiau - 700 m sukilimas, kuris baigėsi apie 11 km. Čia jau nepuoselėjau vilčių bėgti. Ėjau. Sutikau bendražygius  Egmontą ir Dainių - draugiškai su lazdutėmis kilome viršun. Lenkėme visus iš eilės, nes lazdutės tikrai padeda keliauti į viršų žymiai sparčiau. Tą supratome ne mes vieni, bet ir vietinis bėgikas, kuris sugalvojo originalią išeitį, kaip įgyti pranašumą prieš kitus dalyvius (atidžiai žiūrėti nuotrauką žemiau).

 

11 km esančiame maitinimo punkte atsisveikinau su bičiuliais pareiškęs, kad lieku šiame punkte pasistiprinti ir pasigrožėti vaizdais. Užkandęs bananų, arbūzų, porą saujų razinų, išgeriau geliuką, padėjau vietiniam lenkų bėgikui užsipildyti hidropaką vandeniu (būtumėte matę jo iš nuostabos išpūstas akis, kad kitas dalyvis ištiesė jam pagalbos ranką), prisėdau ant akmens. Dar nuo trečio kilometro jaučiau, kad dešinės kojos kulną trina batas. Nusiėmęs batą išvydau prastesnį vaizdą nei tikėjausi. Pūslė buvo 4 cm skersmens. Visa laimė, kad nors paskutinę akimirką nusprendžiau neimti pleistriukų, kuprinėje buvau įsidėjęs atsargines kojines. Pasikeičiau vieną iš jų, užsirišau tvirčiau batą ir užsidėjęs striukę patraukiau toliau. Vienintelis trūkumas, kad eiti trukdė skausmas, o bėgant nieko nesijautė, tad iš lėto stengiausi bėgti. Taip pasiekiau aukščiausią trasos vietą. Dabar laukė ilgas leidimasis akmenimis grįstu taku. Čia 6 km skriejau žemyn. Takas pakankamai pavojingas, daug galimybių griūti, kristi, tad atpalaidavau raumenis ir žiūrėdmas į tolį pasileidau žemyn. Lenkiau visus iš eilės. Išgirdę mano tarail‘inių batų vinukų kaukšėjimą varžovai pasitraukdavo iš anksto, o aš jiems garsiai sušukdavau "Dzenkuja"! Vienintelė lėta vieta, kur leidausi atsargiai buvo išdžiūvusi upės vaga, nes  aštrūs ir smailūs akmenys, ant kurių praslysdavo net mano vinukai, nei kiek nemotyvavo bėgti greičiau.

Nors ir saugojau savo kojas, jos žiauriai pavargo. Nusileidus žemyn laukė dar vienas ilgas sukilimas. Čia prasidėjo mano kančia - bėgti nebegalėjau, tad ėjau. Einant be galo skaudėjo pritrintą vietą. Tada ėjimą mainiau su bėgimu. Kylant į antrą didžiausią trasos sukilimą sau pagalvojau "Na ir kokio velnio aš čia kankinuosi?". Reikia pasigrožėti vaizdais. Patikėkit manimi, po daugiau nei keturių valandų nuotykių kalnuose buvau nusipelnęs poilsio akimirkos. Išklydau iš takelio, kad netrukdyčiau kitiems bėgikams, nusimečiau kuprinę, lazdas, išsitraukiau guminukų, razinų ir besistiprindamas grožėjausi peizažu. Tuo metu pro šalį prabėgo mano ankščiau aplenkti varžovai, bet dėl to nebesirūpinau. Kaip aš mėgstu sakyti: „Tuo metu buvau išskridęs“. Man jau buvo visiškai "dzin", kiek liko bėgti, ar aukštyn, ar žemyn. Kadangi žinojau, kad iki finišo dar liko bent 20 km, išsikėliau tikslą jį žūtbūt pasiekti. Tiesa pasakius, šis sustojimas buvo lengva meditacija, tarsi sandoris su pačiu savimi.

 

 

Nuo šiol nebekreipiau dėmesio nei į pritrynimus, nei į raumenų skausmą, nei į pavargusias kojos, kurios mane vos belaikė. Bėgau, ėjau, ropojau. Kai būdavo ypatingai sunku, lazdomis taip stipriai mosavau, kad joms paliečiant akmenis net žiežirbos pabirdavo į šalis. Gal ir nejudėjau greitai pirmyn, gal ir nebuvau tarp lyderių, bet žinojau, kad tik aš pats esu atsakingas už sėkmingą finišą. Šiame etape buvo visko - ir suklupau, ir paslydau, ir netgi užpakaliu prisėdau ant žemės, bet kelionę tęsiau. Pasiekiau apie 32 km esančią maitinimo stotelę. Nuo čia laukė ilgas leidimas žemyn. Tas pats kalniukas, kuriuo lipome aukštyn nuo 3 km iki 11 km. Pasistiprinau, ir pasileidau bėgti. Galvojau, kad čia bus tik "zuikio daina", kaip sako liaudis. Deja, kojos buvo per daug pavargę, kad galėtų tinkamai susidoroti su tokia užduotimi, ir vietoje įprasto man greičio leidžiantis nuo kalniuko, kad ir po 4 min/km, bėgau tiktai 7:30 min/km tempu ir vis save stabdžiau, bijodamas nugriūti. Situacija šiek tiek pagerėjo, kai kalniukas liko už nugaros ir pasiekiau lygumą. Čia sau leidau bėgti apie 5 min/km tempu ir iš lėto pradėjau lenkti savo varžovus, kurie jau dabar tik ėjo arba vietomis pabėgdavo-paeidavo. Supratau, kad liko tik menki 5 km, tad spaudžiau iš visų jėgų. Pribėgau paskutinį kalniuką, ant kurio jau stovėjo Chojnik pilis. Čia kalniuko šlaite iškirstais akmeniniais laiptais reikėjo šturmuoti pilį, kuri vis dar buvo už 200 m virš mano galvos.

 

Vėl iš visų jėgų atsiremdamas lazdutėmis, skaldžiau kibirkštis į akmenis, kol vien šiame šlaite aplenkiau bent penkis bėgikus. Pamatę mano užsispyrimą, ir kaip taškau paskutine jėgas, jie mane praleido į priekį, supratę, kad taip lengvai nepasiduosiu. Užkilęs ant kalno išgirdau muziką, pritvirtinau ant lazdutės trispalvę ir pasileidau į finišą bėgte. Išgirdau LTU Trail Running People atstovų ir kitų žiūrovų palaikymą, dar paspartinau žingsnį ir su iškelta trispalve kirtau finišo juostą.

 

Palengvėjo. Buvo sunkus išbandymas, bet ne toks, kad mane palaužtų. Po keleto akimirkų atsitokėjau, užkandau arbūzų ir nukeliavau nuošaliau atsigauti.

 

 

Tai toks buvo mano nuotykis Chojnik pilies apylinkėse. Kuo jis išskirtinis? Kas užstrigo ir ilgam įsirėžė atmintin? Visų pirma, šis bėgimas man ypatingas tuo, kad pirmą kartą bėgau jau nebe elito grupėje, o V30. Taip, senstu, bet tikiuosi, kad kartu ateina ir išmintis. Antra, šis bėgimas man labai patiko dėl savo sudėtingumo, trasos „techniškumo“. Man netgi pasirodė, jog čia buvo sunkiau ir įdomiau bėgti nei Alpėse pernai vykusiame Zugspitz basetrail bėgime, nors Chojnik ir nebuvo tokių vaizdingų horizontų kaip Zugspitz'e. Trečia, tapau ultra, nes peržengiau maratono slenkstį, t. y. 42195 m. Ketvirta, dėl trispalvės su kuria finišuoju tarptautiniuose trail 'o bėgimose, tai buvo jos taip pat antras sėkmingas finišas. Šią tradiciją ketinu puoselėti ir toliau.

Iš esmės esu patenkintas savo rezultatu. Manau, kad varžybose išnaudojau visas savo galimybes ir esu ramus, nes žinau, kad mano finišo laikas 6 val. ir 28 min buvo geriausia, ką galėjau parodyti 44,5 km trasoje su beveik 2300 m sukilimo. Kam patinka bėgti miškais, kalnais, grožėtis gamta ir  jei būsite Lenkijos/Čekijos pasienyje kitų metų gegužės pabaigoje, tikrai rekomenduoju išbandyti save pusės maratono (apie 25 km), maratono (apie 44 km) ar ultra bėgimo (virš 100 km) bėgimo trasose. Lietuviai ten būna tarp favoritų. Pernai Gediminas užėmė trečią vietą maratono bėgime, o šįmet Renata nugalėjo ultra bėgime.

Dar daug liko visko neparašyta, bet šį kartą tiek. Kas norės, nuvažiuos ir išmėgins savo kailiu...

 

P.S. už nuotraukas aukščau esu dėkingas Ramunei, Rūtai, Dainiui ir organizatoriams.