Galva pilna minčių. Nežinau nuo ko pradėti.

Įsibėgėjant vasarai vis daugiau piliečių svarsto, kaip atsikratyti per
šaltąjį sezoną sukauptų gyvybiškai svarbių riebalų atsargų. Taigi, kaip be didesnių
pastangų numesti svorio? Daug kas laikosi įmantrių dietų, eina į sporto klubus,
ryja brangius maisto papildus ir laukia efekto. Aš turiu geresnį receptą, kaip
atsikratyti 5 kg ir vos tik per 1 parą laiko. Jums tereikia prabėgti nei daug
nei mažai 83 km. Man asmeniškai pavyko atsikratyti tų nelemtų 5 kg bėgant
pirmajame Lietuvoje organizuotame ultra trail bėgime „Kernavė-Vilnius“.
Sudeginau 4750 kcal.
Džiugu, kad Lietuvoje atsirado entuziastų,
pasiryžusių organizuoti tokio tipo renginį. Vietiniai ultrininkai turėtų būti
dėkingi Tengriui, kuris organizuoja Lietuvos trail bėgimo taurę. Apskritai, man
patinka Tengrio politika. Norite bėgioti žiemą Vilniaus parkuose, štai jums
Žiemos parkų taurė, norite bėgioti pavasarį – štai jums Pavasario parkų taurė.
Norite bėgti ultra ir dar trail‘u – prašom – griebkite bėgimą „Kernavė-Vilnius“ su 1500 m vertikalaus
sukilimo. Riebus kąsnelis, kuriuo susigundė net/tik 25 bėgikai ir 4 bėgikės.
Kadangi man pasitikėjimo savimi ir optimizmo netrūksta, tai
ir aš užsigeidžiau paragauti to pirmojo tikro lietuviško ultra
trail‘o. Kaip laikas vėliau parodė, vos juo ir neužspringau, bet čia reikia
prisiminti iki skausmo nuvalkiotą frazę „Kas mūsų nenužudo, daro mus
stipresniais“.
Kad dalyvausiu šiame bėgime jau žinojau,
vos tik paskelbus jo datą. Ypatingai nesiruošiau, tačiau suprasdamas, kad tai
bus ilgiausia mano karjeroje bėgta distancija, per šių metų pirmąjį pusmetį
subėgau porą maratonų ir įveikiau Chojnik kalnų maratoną.
Kadangi paskutiniu metu esu aptingęs, nebėgu ilgų sekmadieninių bėgimų, mano
ištvermė stipriai kritus, kojas prie ilgo monotoniško darbo pratinau daug
vaikščiodamas. Nežinau, ar priėmiau protingą sprendimą nusprendęs likus vos
savaitei iki Kernavės bėgimo bėgti visą maratono distanciją vasariškai
įkaitusiame Kaune, bet manau, kad tai mane truputį pristabdė, nes visą savaitę
jaučiausi apsnūdęs ir be jėgų. Ir šiaip padariau visokių kvailysčių, kurių
patyręs ilgų distancijų bėgikas turbūt būtų išvengęs. Paskutinį vakarą prieš
startą, gausiai prisivaišinau šašlykais, kibinais, sočiu šimtalapiu ir kitomis
vaišėmis. Po viso to iki vėlumos basčiausi po Kultūros nakties renginius, tad
miegui pavyko skirti tik 5-6 valandas.
Starto rytas. Tradiciškai pusryčiams
grikiai. Apie 7:00 atsiduriu parke, pasiimu numerį ir jau esu pasirengęs
autobusu vykti į starto vietą Kernavėje. Nuslenku į autobuso galą tikėdamasis,
kad pavyks pamedituoti ir rasti nusiraminimą, nes dar pusryčiaudamas jaučiau
nerimą. Nerimą, kuris vertė spurdėti, bėgti, lėkti, tolyn kiek tik kojos neša.
Taigi, reikia susikaupti. Deja, šis planas neišdega. Autobuso gale įsitaisę
varžybų lyderiai. Jų veiduose nė krislelio nerimo, visi atsipalaidavę,
džiugiai dalinasi įspūdžiais iš ankstesnių varžybų ir pan. Aha, - pagalvoju, -
va čia tai lygis.
9:00. Visi dalyviai nekantriai
laukia starto. Pasižvalgau į šalis ir matau, kad visi bėgikai bent jau iš
matymo matyti, t. y. nuolatiniai įvairių bėgimo varžybų dalyviai. Kai kurių
gyvai nepažįstu, bet sau pamanau, kad jei žmogus ryžtasi bėgti 83 km, jis žino,
ką daro... Negi aš čia vienas toks avantiūristas?..
STARTAS. Visi ramiai pajuda. Neįprastas reiškinys man varžybose, tačiau
neskubu ir aš. Bidzenu rokiruotės gale. Nėra kur skubėti. Bėgame su Vidmantu,
Valentu, Tomu ir Kiborgu. Pradžioje norisi pasigrožėti Kernavės
piliakalniais. Trasai pasisukus į mišką, pradedu bėgti pagal pulsą ir truputį
pagreitėju. Palieku savo kolegas ir nubėgu vienas. Man kažkaip patinka bėgti
vienam, įsiklausyti į savo kūną, palaikyti sau patogų tempą ir pan., tad net
nepajuntu, kaip pribėgu pirmą maitinimo punktą. Per tuos 16 km pavyksta pakilti
keletu pozicijų aukštyn. Čia pasipildau vandens atsargas, truputį užkandu ir
suvalgau geliuką. Išbėgdamas iš punkto jaučiu, kad tas geliukas man netinka.
Pradeda skaudėti skrandį ir pykinti. Kadangi ant pėdos dar ir pūslė formuojasi,
stabtelėju sutvarstyti pėdos. Atsigaunu. Tęsiu savo kelionę tolyn. Prasideda
vaizdai, dėl kurių verta dalyvauti šiame renginyje. Miškai, piliakalniai,
upeliai, statūs pakilimai ir nusileidimai, malonus ir lygus bėgimas Nėries
pakrante, dar pora sukilimų ir atsiduriu maitinimo punkte Nr. 2. Kad sėkmingai
įveikiau šį etapą jaučiuosi dėkingas Ingai ir Egmontui. Jie bėgo man patogiu,
nors ir šiek tiek sunkoku tempu, bet aš jų laikiausi ir nepaleidau, taip
norėdamas "pramušti" geliuko sukeltą sunkumą. Šiame punkte tesuvalgau
truputį banano ir išgeriu gazuoto mineralinio vandens, už kurį esu labai
dėkingas Senukų draugei: "Išgelbėjai mano kailį.
Ačiū." Taigi, pagriebiu saują sūrių lazdelių ir vienas nubėgu į miško
tankmę.
Bėgasi gerai iki 48 kilometro. Tada pajuntu staigų "Bum".
Nesuprantu, kas atsitiko - visiškai apleidžia jėgos. Nebegaliu
bėgti, truputį apima kažkoks nevilties jausmas. Esu vienas kažkur vidury
miškų, neturiu nei lašo vandens, nes paskutinėje maitinėlėje pripiltą litrą
išgėriau iki dugno. Nežinau, ką daryti. GALVA NEBEVEIKIA. Išbėgęs į atvirą
vietą pamatau Gariūnų kaminą. Apsidžiaugiu. Laikrodis rodo, kad tiesiausiu
keliu finišas tik už 10 km. Nuliūstu, nes pagal trasą man dar reikia bėgti 30
km. Skambinu savo palaikymo komandai (pagalbiniam personalui)
išsiaiškinti, kaip toli yra kita "maitinėlė". Planas toks: jei arti –
raunu kuo greičiau – atsigaivinu ir pavalgau, tada sprendžiu, ką daryti.
Jei toli – bėgu lėtai į maitinimo punktą ir "nusirašau". Taip,
nusirašau, nes situacija blogėja žaibiškai. Pavyksta sužinoti, kad iki kito
maitinimo punkto 5 km. Guodžiu save, kad nedaug, tad paspartinu. Bėgimą kartais
pakeičiu ėjimu. Vienintelis dalykas, kuris mane išgelbsti ir yra varomasis
kuras – razinos. Suvalgau gal tris saujas. Jaučiu, kad jos man suteikia
energijos bėgti tolyn.
Pagaliau 55 km. Maitinėlė. Ryju viską saujomis
ir vienu metu: kumpį, obuolį, bananą, bulvių traškučius, energetinį batonėlį, o
visą tai užgeriu su Cola. Atsigaunu. Pareiškiu apie norą "nusirašyti".
Už šį pareiškimą esu be gailesčio "išspiriamas" iš
maitinėlės. Jonas taria: „Buvo norinčių čia nusiimti, bet nė vienam nepavyko“.
Iš asmeninės palydos užtarimo, supratingumo ir palaikymo šiuo klausimu taip pat
nesulaukiu. Neturėdamas kur dingti, pasiimu lazdeles ir grįžtu į trasą.
Pagalvoju, ....
Pasiekiu 60 km. Pasidaro dar
sunkiau. Apleidžia jėgos. Kairę pėdą taip skauda, kad norisi verkti. Kai
ankščiau rašydavau apie pasitraukimą iš varžybų, tai lemdavo fiziniai skausmai,
pvz.: nežmoniškai duria šoną, skauda kelį ar pan. Tokius sunkumus nugalėdavau
anksčiau, tad nugaliu ir šiose varžybose. Bet 60 km susiduriu su kitokiu jausmu,
kuomet pradeda atsijunginėti sąmonė. Pradedu nesiorientuoti aplinkoje, o
vaizdas akyse temsta. Todėl labiausiai kaltinu save, kad išbėgau iš 55 km
maitinėlės. Tuo momentu suprantu, kad per stipriai rizikuoju savo sveikata...
Kadangi trasa ėjo keliu, mane besišlaistantį keliu pamato mano palaikymo
komanda. Sustojus automobiliui, jau negaliu susitvardyti, tesugebu
pro sukąstus dantis iškošti, kad sunku. Pora gurkšnių Colos atgaivina. Pamanau, kad nelengva ir
kitiems dalyviams - jiems taip pat sunku. Susiimu. Paragintas komandos, bėgu
toliau, tik truputį lėčiau. Tada į kalniukus einu sparčiu žingsniu, padėdamas
sau lazdutėmis, žemyn bėgu, taip greitai kiek leidžia pavargę keliai ir
pėdos. Prieš pat 67 km maitinimo punktą aplenkiu dar vieną varžovą.
67 km maitinėlėje ilgai neužsibūnu ir išbėgu į paskutinį etapą. Nuo čia
turiu asmeninę palydą, kuriai esu dėkingas už palaikymą ir pagalbą
paskutiniuose kilometruose. Taigi, mūsų tikslas - sėkmingai nukakti į
finišą, kuris rodėsi ranka pasiekiamas. Tuo metu dar nežinojau, kad laukia
patys "linksmiausi" Karoliniškių kalniukai, bet kelio atgal nebebuvo.
Paskutinėje atkarpoje pavyksta susitvarkyti su kalniukais, pasiekti finišo
liniją, netgi pakilti vienu laipteliu bendroje įskaitoje, bei pabėgti nuo
artimiausio persekiotojo 1 minute laiko. Prieš įbėgant į Vingio parką naujų
jėgų suteikia bendraklubiečių Nadios ir Airos palaikymas. Veidą nušviečia
šypsena - suprantu, kad liko mažiau nei kilometras, todėl padidinu tempą ir
finišuoju tradiciškai su į viršų iškeltomis lazdutėmis. Triumfuoju, bet be
džiaugsmo ašarų, be euforijos. Čakros neatsiveria, su dievais nebendrauju. Tik
pagalvoju, ar ne per didelę kainą sumokėjau. Tą jausmą po finišo
pavadinčiau atsitokėjimu, kai suvoki, kad pasielgei netinkamai, nes tokiai
distancijai įveikti aš buvau nepasiruošęs fiziškai. Gerai, kad viskas baigėsi
laimingai.
Ką daryčiau kitaip, jei vėl bėgčiau ultrą:
- Tinkamai pailsėčiau likus 2 savaitėms iki starto.
- Subalansuočiau savo mitybą.
- Treniruočiausi, o per likusius 3 mėnesius iki starto porą kartų
nubėgčiau apie 60 km labai lėtai.
- Pratinčiau savo įnoringą skrandį prie energingo maisto (geliukai ir
pan.).
- Negreitėčiau vidurį distancijos.
Įrašo pabaigoje norėčiau padėkoti organizatoriams už nuostabiai vaizdingą trasą, bet neleidusiems pamiršti, jog bėgu trail‘ą – už piliakalnius, tankius miškus, nuvirtusius medžius, smėlio šlaitus, žolę iki pažastų, klampią Neries pakrantę ir nerealiai gerą žymėjimą neleidusį pasiklysti trasoje. Taip pat džiugu, kad LTU trail running people savo aistra užkrėtė tokį gausų būrį bėgikų, kuriems šeštadienis buvo ultros krikšto diena. Nerealus dėkui savanoriams. Maitinėlėse man taip patikdavo, kad iš jų nebesinorėjo išbėgti. Dėkui ir sirgaliams, kurie nepatingėjo atvykti į maitinėles. Superinis renginys – man patiko.
Fotografijos: Donatas Lazauskas; Arthur Bartalameo.