Pirma ultra. Kernavė - Vilnius 2015

Galva pilna minčių. Nežinau nuo ko pradėti.

Įsibėgėjant vasarai vis daugiau piliečių svarsto, kaip atsikratyti per šaltąjį sezoną sukauptų gyvybiškai svarbių riebalų atsargų. Taigi, kaip be didesnių pastangų numesti svorio? Daug kas laikosi įmantrių dietų, eina į sporto klubus, ryja brangius maisto papildus ir laukia efekto. Aš turiu geresnį receptą, kaip atsikratyti 5 kg ir vos tik per 1 parą laiko. Jums tereikia prabėgti nei daug nei mažai 83 km. Man asmeniškai pavyko atsikratyti tų nelemtų 5 kg bėgant pirmajame Lietuvoje organizuotame ultra trail bėgime „Kernavė-Vilnius“.  Sudeginau 4750 kcal.

Džiugu, kad Lietuvoje atsirado entuziastų, pasiryžusių organizuoti tokio tipo renginį. Vietiniai ultrininkai turėtų būti dėkingi Tengriui, kuris organizuoja Lietuvos trail bėgimo taurę. Apskritai, man patinka Tengrio politika. Norite bėgioti žiemą Vilniaus parkuose, štai jums Žiemos parkų taurė, norite bėgioti pavasarį – štai jums Pavasario parkų taurė. Norite bėgti ultra ir dar trail‘u – prašom – griebkite bėgimą „Kernavė-Vilnius“ su 1500 m vertikalaus sukilimo. Riebus kąsnelis, kuriuo susigundė net/tik 25 bėgikai ir 4 bėgikės. Kadangi man pasitikėjimo savimi ir optimizmo netrūksta, tai ir aš užsigeidžiau paragauti to pirmojo tikro lietuviško ultra trail‘o. Kaip laikas vėliau parodė, vos juo ir neužspringau, bet čia reikia prisiminti iki skausmo nuvalkiotą frazę „Kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais“.

 

Kad dalyvausiu šiame bėgime jau žinojau, vos tik paskelbus jo datą. Ypatingai nesiruošiau, tačiau suprasdamas, kad tai bus ilgiausia mano karjeroje bėgta distancija, per šių metų pirmąjį pusmetį subėgau porą maratonų ir įveikiau Chojnik kalnų maratoną. Kadangi paskutiniu metu esu aptingęs, nebėgu ilgų sekmadieninių bėgimų, mano ištvermė stipriai kritus,  kojas prie ilgo monotoniško darbo pratinau daug vaikščiodamas. Nežinau, ar priėmiau protingą sprendimą nusprendęs likus vos savaitei iki Kernavės bėgimo bėgti visą maratono distanciją vasariškai įkaitusiame Kaune, bet manau, kad tai mane truputį pristabdė, nes visą savaitę jaučiausi apsnūdęs ir be jėgų. Ir šiaip padariau visokių kvailysčių, kurių patyręs ilgų distancijų bėgikas turbūt būtų išvengęs. Paskutinį vakarą prieš startą, gausiai prisivaišinau šašlykais, kibinais, sočiu šimtalapiu ir kitomis vaišėmis. Po viso to iki vėlumos basčiausi po Kultūros nakties renginius, tad miegui pavyko skirti tik 5-6 valandas.

 

Starto rytas. Tradiciškai pusryčiams grikiai. Apie 7:00 atsiduriu parke, pasiimu numerį ir jau esu pasirengęs autobusu vykti į starto vietą Kernavėje. Nuslenku į autobuso galą tikėdamasis, kad pavyks pamedituoti ir rasti nusiraminimą, nes dar pusryčiaudamas jaučiau nerimą. Nerimą, kuris vertė spurdėti, bėgti, lėkti, tolyn kiek tik kojos neša. Taigi, reikia susikaupti. Deja, šis planas neišdega. Autobuso gale įsitaisę varžybų lyderiai. Jų veiduose  nė krislelio nerimo, visi atsipalaidavę, džiugiai dalinasi įspūdžiais iš ankstesnių varžybų ir pan. Aha, - pagalvoju, - va čia tai lygis.

 

9:00. Visi dalyviai nekantriai laukia starto. Pasižvalgau į šalis ir matau, kad visi bėgikai bent jau iš matymo matyti, t. y. nuolatiniai įvairių bėgimo varžybų dalyviai. Kai kurių gyvai nepažįstu, bet sau pamanau, kad jei žmogus ryžtasi bėgti 83 km, jis žino, ką daro... Negi aš čia vienas toks avantiūristas?..

STARTAS. Visi ramiai pajuda. Neįprastas reiškinys man varžybose, tačiau neskubu ir aš. Bidzenu rokiruotės gale. Nėra kur skubėti. Bėgame su Vidmantu, Valentu, Tomu ir Kiborgu. Pradžioje norisi pasigrožėti Kernavės piliakalniais. Trasai pasisukus į mišką, pradedu bėgti pagal pulsą ir truputį pagreitėju. Palieku savo kolegas ir nubėgu vienas. Man kažkaip patinka bėgti vienam, įsiklausyti į savo kūną, palaikyti sau patogų tempą ir pan., tad net nepajuntu, kaip pribėgu pirmą maitinimo punktą. Per tuos 16 km pavyksta pakilti keletu pozicijų aukštyn. Čia pasipildau vandens atsargas, truputį užkandu ir suvalgau geliuką. Išbėgdamas iš punkto jaučiu, kad tas geliukas man netinka. Pradeda skaudėti skrandį ir pykinti. Kadangi ant pėdos dar ir pūslė formuojasi, stabtelėju sutvarstyti pėdos. Atsigaunu. Tęsiu savo kelionę tolyn. Prasideda vaizdai, dėl kurių verta dalyvauti šiame renginyje. Miškai, piliakalniai, upeliai, statūs pakilimai ir nusileidimai, malonus ir lygus bėgimas Nėries pakrante, dar pora sukilimų ir atsiduriu maitinimo punkte Nr. 2. Kad sėkmingai įveikiau šį etapą jaučiuosi dėkingas Ingai ir Egmontui. Jie bėgo man patogiu, nors ir šiek tiek sunkoku tempu, bet aš jų laikiausi ir nepaleidau, taip norėdamas "pramušti" geliuko sukeltą sunkumą. Šiame punkte tesuvalgau truputį banano ir išgeriu gazuoto mineralinio vandens, už kurį esu labai dėkingas Senukų draugei: "Išgelbėjai mano kailį. Ačiū." Taigi, pagriebiu saują sūrių lazdelių ir vienas nubėgu į miško tankmę.

Bėgasi gerai iki 48 kilometro. Tada pajuntu staigų "Bum". Nesuprantu, kas atsitiko - visiškai  apleidžia jėgos. Nebegaliu bėgti, truputį apima kažkoks nevilties jausmas. Esu vienas kažkur vidury miškų, neturiu nei lašo vandens, nes paskutinėje maitinėlėje pripiltą litrą išgėriau iki dugno. Nežinau, ką daryti. GALVA NEBEVEIKIA. Išbėgęs į atvirą vietą pamatau Gariūnų kaminą. Apsidžiaugiu. Laikrodis rodo, kad tiesiausiu keliu finišas tik už 10 km. Nuliūstu, nes pagal trasą man dar reikia bėgti 30 km. Skambinu savo palaikymo komandai (pagalbiniam personalui) išsiaiškinti, kaip toli yra kita "maitinėlė". Planas toks: jei arti – raunu kuo greičiau – atsigaivinu ir pavalgau, tada sprendžiu, ką daryti. Jei toli – bėgu lėtai į maitinimo punktą ir "nusirašau". Taip, nusirašau, nes situacija blogėja žaibiškai. Pavyksta sužinoti, kad iki kito maitinimo punkto 5 km. Guodžiu save, kad nedaug, tad paspartinu. Bėgimą kartais pakeičiu ėjimu. Vienintelis dalykas, kuris mane išgelbsti ir yra varomasis kuras – razinos. Suvalgau gal tris saujas. Jaučiu, kad jos man suteikia energijos bėgti tolyn.

Pagaliau 55 km. Maitinėlė. Ryju viską saujomis ir vienu metu: kumpį, obuolį, bananą, bulvių traškučius, energetinį batonėlį, o visą tai užgeriu su Cola. Atsigaunu. Pareiškiu apie norą "nusirašyti". Už šį pareiškimą esu be gailesčio "išspiriamas" iš maitinėlės. Jonas taria: „Buvo norinčių čia nusiimti, bet nė vienam nepavyko“. Iš asmeninės palydos užtarimo, supratingumo ir palaikymo šiuo klausimu taip pat nesulaukiu. Neturėdamas kur dingti, pasiimu lazdeles ir grįžtu į trasą. Pagalvoju, ....

Pasiekiu 60 km. Pasidaro dar sunkiau. Apleidžia jėgos. Kairę pėdą taip skauda, kad norisi verkti. Kai ankščiau rašydavau apie pasitraukimą iš varžybų, tai lemdavo fiziniai skausmai, pvz.: nežmoniškai duria šoną, skauda kelį ar pan. Tokius sunkumus nugalėdavau anksčiau, tad nugaliu ir šiose varžybose. Bet 60 km susiduriu su kitokiu jausmu, kuomet pradeda atsijunginėti sąmonė. Pradedu nesiorientuoti aplinkoje, o vaizdas akyse temsta. Todėl labiausiai kaltinu save, kad išbėgau iš 55 km maitinėlės. Tuo momentu suprantu, kad per stipriai rizikuoju savo sveikata... Kadangi trasa ėjo keliu, mane besišlaistantį keliu pamato mano palaikymo komanda. Sustojus automobiliui, jau negaliu susitvardyti, tesugebu pro sukąstus dantis iškošti, kad sunku. Pora gurkšnių Colos atgaivina. Pamanau, kad nelengva ir kitiems dalyviams - jiems taip pat sunku. Susiimu. Paragintas komandos, bėgu toliau, tik truputį lėčiau. Tada į kalniukus einu sparčiu žingsniu, padėdamas sau lazdutėmis, žemyn bėgu, taip greitai kiek leidžia pavargę keliai ir pėdos. Prieš pat 67 km maitinimo punktą aplenkiu dar vieną varžovą.  

67 km maitinėlėje ilgai neužsibūnu ir išbėgu į paskutinį etapą. Nuo čia turiu asmeninę palydą, kuriai esu dėkingas už palaikymą ir pagalbą paskutiniuose kilometruose. Taigi, mūsų tikslas - sėkmingai nukakti į finišą, kuris rodėsi ranka pasiekiamas. Tuo metu dar nežinojau, kad laukia patys "linksmiausi" Karoliniškių kalniukai, bet kelio atgal nebebuvo. Paskutinėje atkarpoje pavyksta susitvarkyti su kalniukais, pasiekti finišo liniją, netgi pakilti vienu laipteliu bendroje įskaitoje, bei pabėgti nuo artimiausio persekiotojo 1 minute laiko. Prieš įbėgant į Vingio parką naujų jėgų suteikia bendraklubiečių Nadios ir Airos palaikymas. Veidą nušviečia šypsena - suprantu, kad liko mažiau nei kilometras, todėl padidinu tempą ir finišuoju tradiciškai su į viršų iškeltomis lazdutėmis. Triumfuoju, bet be džiaugsmo ašarų, be euforijos. Čakros neatsiveria, su dievais nebendrauju. Tik pagalvoju, ar ne per didelę kainą sumokėjau. Tą jausmą po finišo pavadinčiau atsitokėjimu, kai suvoki, kad pasielgei netinkamai, nes tokiai distancijai įveikti aš buvau nepasiruošęs fiziškai. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.

Ką daryčiau kitaip, jei vėl bėgčiau ultrą:

1. Tinkamai pailsėčiau likus 2 savaitėms iki starto.
2. Subalansuočiau savo mitybą.
3. Treniruočiausi, o per likusius 3 mėnesius iki starto porą kartų nubėgčiau apie 60 km labai lėtai.
4. Pratinčiau savo įnoringą skrandį prie energingo maisto (geliukai ir pan.).
5. Negreitėčiau vidurį distancijos.

Šiandien viską blaiviai įvertinęs, galiu teigti, kad rezultatu esu patenkintas. Trasoje užtrukau tik 9 valandas ir 46 minutes. Pavyko pasiekti tikslą ir atbėgti greičiau nei per 10 valandų. Už mane tebuvo greitesni 6 bėgikai. Turbūt, vienos sėkmingiausių mano varžybų. Ar kartosiu? Nežinau. Šeštadienį sau žadėjau sudeginti visus turimus bėgimo batelius. Šiandien nesu toks kategoriškas...

Įrašo pabaigoje norėčiau padėkoti organizatoriams už nuostabiai vaizdingą trasą, bet neleidusiems pamiršti, jog bėgu trail‘ą – už piliakalnius, tankius miškus, nuvirtusius medžius, smėlio šlaitus, žolę iki pažastų, klampią Neries pakrantę ir nerealiai gerą žymėjimą neleidusį pasiklysti trasoje. Taip pat džiugu, kad LTU trail running people savo aistra užkrėtė tokį gausų būrį bėgikų, kuriems šeštadienis buvo ultros krikšto diena. Nerealus dėkui savanoriams. Maitinėlėse man taip patikdavo, kad iš jų nebesinorėjo išbėgti. Dėkui ir sirgaliams, kurie nepatingėjo atvykti į maitinėles. Superinis renginys – man patiko.

Fotografijos: Donatas Lazauskas; Arthur Bartalameo.

Kauno maratonas 2015. The heat is on...

Kauno maratoną buvau įtraukęs į šių metų prioritetinių startų sąrašą. Ypatingų tikslų prieš šį bėgimą nekėliau ir jam pasiruošimą pradėjau likus 6 dienoms iki starto. Pirmadienį prabėgau 20 km lėtai, antradienį - apie 18 km iš kurių 5 kartus po 1 km tempui, trečiadienį – 16 km lėtai. Vakare internete perverčiau el. maratono leidinį ir užstrigo I. Juodeškienės mintys, kad likus 2 savaitėms iki maratono reikėtų mažinti krūvį. Perdėliojau savo pasiruošimo planą ir nusprendžiau nebėgioti iki sekmadienio.

Nesu pilnai atsigavęs po savo kalnų bėgimo Chojnik, bet slapta vyliausi „palįsti“ po 3 val. ir 30 min. Visada bėgdamas ilgesnius bėgimus nei pusė maratono atidžiai seku savo pulsą, tad planas buvo toks: pusę maratono prabėgti ne didesniu kaip 150 dūžių/min. vidutiniu pulsu, o vėliau pagreitėti ir į jį nebekreipti dėmesio. Deja, deja, man tokį pulsą pavyko išlaikyti tik iki 10 km. Vėliau jis padidėjo iki 160 dūžių/min., tad neskubėjau, o į trasos įveikimo laiką visiškai nekreipiau dėmesio. Pirmojo rato pabaigoje, nuo 19 km prasidėjo vaizdai, kurie visiškai neįkvėpė judėti greičiau. Prie bėgimo trasos sirgaliai padėjo griuvusiems žmonėms, gaivino juos vandeniu ir kvietė greitąją pagalbą. Priekyje manęs bėgę du vyrai nutarė, kad čia dar tik pradžia. Įsiterpiau į pokalbį ir pareiškiau, kad galbūt tik keli žmonės neįvertino savo pasiruošimo ir persistengė, nors organizatoriai prieš renginį įspėjo kokių atsargos priemonių reikėtų imtis esant tokiam karščiui, o buvo apie +29 pavėsyje. Taigi, prisijungiau prie šių dviejų bėgikų.

Vienas iš jų Aidas Ardzijauskas, kurio tikriausiai pristatinėti nereikia, ir jis visiems žinomas kaip ultra distancijų bėgikas garsinantis Lietuvą ne tik Europoje, bet ir anapus Atlanto. Prieš kelis metus buvau nuėjęs į Aido organizuotą renginį, kuriame buvo pristatomas bėgimas Aplink Baltijos jūrą. Man taip giliai įstrigo jo įspūdžiai iš šio bėgimo, jog nuo tada slapta puoselėjau viltį žengti į ilgesnius bėgimus nei maratonas. Gaila, kad pamiršau tai pasakyti gyvai vakarykščiame bėgime. Antrasis pakeleivis buvo Aido bičiulis, pasiryžęs įveikti pirmąjį savo maratoną greičiau nei per 4 valandas. Taigi, nuo šiol bėgau su bendrakeleiviais. Draugiškai pasišnekučiuodami pasiekėme 35 km žymą. Tiesą sakant, daug sužinojau iš Aido apie bėgimo subtilybes – pradedant žiniomis apie vandens naudojimą ir baigiant paslaptimis kaip išsaugoti sveikas kojas ilguose bėgimuose :D Kadangi apie 35 km pradedančiojo maratonininko tempas pradėjo kristi, atsisveikinau su bičiuliais pareiškęs, kad bandysiu laikyti savo tempą ir nurūkau, kaip pitbulis atitrūkęs nuo grandinės į tą svilinančią asfalto kaitrą 5 min/km tempu. Tik spėjau išgirsti draugišką „Vis tiek surinksime finiše“. Sušukau atgalios „Žinau, bet aš surizikuosiu“. Toks tempas man leido lenkti visus iš eilės. Jaučiausi taip lyg skriečiau, nes jau bėgau arba pro einančius bėgikus arba iš lėto bidzenančius.

Jonavos gatvės apendikse pamačiau, kad Piotras Silkinas mane lenkia gal tik kokiais 600 m. Išsikėliau tikslą bent jį pavyti. Pagreitėjau iki 4:30 min/km tempo ir jau po gero kilometro aplenkiau Piotrą. Paskutiniame gaivinimo punkte vandens jau nebegėriau – susipyliau stiklinaitę ant galvos, dar pridėjau greičio ir nurūkau į finišą. Greitis pakilo iki 4:15 min/km. Žiūrovai pamatę mane bėgantį garsiai šaukė „Varyk“. Nu ką, aš ir variau. Lėtesni bėgikai išgirdę mane atbėgantį net pasitraukdavo – mane išduodavo garsus dūsavimas J Taigi, pagaliau šiame bėgimo sezone pavyko išspausti didesnį pulsą nei 200 dūžių per minutę. Supratęs, kad liko mažiau nei kilometras įjungiau dar aukštesnę pavarą ir bėgau jau apie 4 min/km tempu ir greičiau... FINIŠAS. Savanorė kabina ant kaklo medalį, o aš tuo metu galvoju, kad tai pats sunkiausiai iškovotas maratono medalis plente. 

Maratoną įveikiau per 3:53:36 (pusės maratono žymą kirtau 1:58:00). Vidutinis tempas 5:30 min/km. Tikslo nepasiekiau, bet džiaugiuosi, kad kirtau finišo liniją, nes pagundų nusirašyti tikrai buvo, tačiau nuo to sulaikė tik vienintelis dalykas – labai jau norėjau šio maratono medalio. Galbūt, todėl kad tai pirmasis mano maratonas taip studijų laikais numylėtame Kaune.

Kuo šis bėgimas man ypatingas? Nors buvo labai sunku, pavyko susiimti ir baigti distanciją. Išmokau disciplinos – niekur neskubėti, laikytis savo plano, nepasiduoti „bandos“ jausmui. Ko dar išmokau? Reikia gerti vandenį. Prieš varžybas ir jų metu išgėriau minimum 4 litrus vandens. Reikia padėti kitam. 26 kilometre atidaviau savo vandens buteliuką vos kojas velkančiam bėgikui. Tikiuosi, jis sėkmingai pasiekė finišo liniją.

Taigi, dar daug liko „už kadro“, bet kas bėgo šiame bėgime, manau, jį prisimins kaip išskirtinį. Tikrai nesigailiu sudalyvavęs šiame bėgime. Grįšiu ir kitais metais. Žinoma, sakysite per 3 val. ir 53 min. maratoną galima ir nueiti, bet priežastis, kodėl bėgau lėtai buvo tai, kad šis bėgimas buvo paskutinis pasiruošimas prieš birželio 20 d. įvyksiantį bėgimą „Kernavė-Vilnius“. Ten laukia daugiau nei 80 km su 1500 m sukilimo.

Iki susitikimo Kernavėje.

Nuotraukos: organizatorių, "Šviesos karių"