Kauno maratonas 2015. The heat is on...

Kauno maratoną buvau įtraukęs į šių metų prioritetinių startų sąrašą. Ypatingų tikslų prieš šį bėgimą nekėliau ir jam pasiruošimą pradėjau likus 6 dienoms iki starto. Pirmadienį prabėgau 20 km lėtai, antradienį - apie 18 km iš kurių 5 kartus po 1 km tempui, trečiadienį – 16 km lėtai. Vakare internete perverčiau el. maratono leidinį ir užstrigo I. Juodeškienės mintys, kad likus 2 savaitėms iki maratono reikėtų mažinti krūvį. Perdėliojau savo pasiruošimo planą ir nusprendžiau nebėgioti iki sekmadienio.

Nesu pilnai atsigavęs po savo kalnų bėgimo Chojnik, bet slapta vyliausi „palįsti“ po 3 val. ir 30 min. Visada bėgdamas ilgesnius bėgimus nei pusė maratono atidžiai seku savo pulsą, tad planas buvo toks: pusę maratono prabėgti ne didesniu kaip 150 dūžių/min. vidutiniu pulsu, o vėliau pagreitėti ir į jį nebekreipti dėmesio. Deja, deja, man tokį pulsą pavyko išlaikyti tik iki 10 km. Vėliau jis padidėjo iki 160 dūžių/min., tad neskubėjau, o į trasos įveikimo laiką visiškai nekreipiau dėmesio. Pirmojo rato pabaigoje, nuo 19 km prasidėjo vaizdai, kurie visiškai neįkvėpė judėti greičiau. Prie bėgimo trasos sirgaliai padėjo griuvusiems žmonėms, gaivino juos vandeniu ir kvietė greitąją pagalbą. Priekyje manęs bėgę du vyrai nutarė, kad čia dar tik pradžia. Įsiterpiau į pokalbį ir pareiškiau, kad galbūt tik keli žmonės neįvertino savo pasiruošimo ir persistengė, nors organizatoriai prieš renginį įspėjo kokių atsargos priemonių reikėtų imtis esant tokiam karščiui, o buvo apie +29 pavėsyje. Taigi, prisijungiau prie šių dviejų bėgikų.

Vienas iš jų Aidas Ardzijauskas, kurio tikriausiai pristatinėti nereikia, ir jis visiems žinomas kaip ultra distancijų bėgikas garsinantis Lietuvą ne tik Europoje, bet ir anapus Atlanto. Prieš kelis metus buvau nuėjęs į Aido organizuotą renginį, kuriame buvo pristatomas bėgimas Aplink Baltijos jūrą. Man taip giliai įstrigo jo įspūdžiai iš šio bėgimo, jog nuo tada slapta puoselėjau viltį žengti į ilgesnius bėgimus nei maratonas. Gaila, kad pamiršau tai pasakyti gyvai vakarykščiame bėgime. Antrasis pakeleivis buvo Aido bičiulis, pasiryžęs įveikti pirmąjį savo maratoną greičiau nei per 4 valandas. Taigi, nuo šiol bėgau su bendrakeleiviais. Draugiškai pasišnekučiuodami pasiekėme 35 km žymą. Tiesą sakant, daug sužinojau iš Aido apie bėgimo subtilybes – pradedant žiniomis apie vandens naudojimą ir baigiant paslaptimis kaip išsaugoti sveikas kojas ilguose bėgimuose :D Kadangi apie 35 km pradedančiojo maratonininko tempas pradėjo kristi, atsisveikinau su bičiuliais pareiškęs, kad bandysiu laikyti savo tempą ir nurūkau, kaip pitbulis atitrūkęs nuo grandinės į tą svilinančią asfalto kaitrą 5 min/km tempu. Tik spėjau išgirsti draugišką „Vis tiek surinksime finiše“. Sušukau atgalios „Žinau, bet aš surizikuosiu“. Toks tempas man leido lenkti visus iš eilės. Jaučiausi taip lyg skriečiau, nes jau bėgau arba pro einančius bėgikus arba iš lėto bidzenančius.

Jonavos gatvės apendikse pamačiau, kad Piotras Silkinas mane lenkia gal tik kokiais 600 m. Išsikėliau tikslą bent jį pavyti. Pagreitėjau iki 4:30 min/km tempo ir jau po gero kilometro aplenkiau Piotrą. Paskutiniame gaivinimo punkte vandens jau nebegėriau – susipyliau stiklinaitę ant galvos, dar pridėjau greičio ir nurūkau į finišą. Greitis pakilo iki 4:15 min/km. Žiūrovai pamatę mane bėgantį garsiai šaukė „Varyk“. Nu ką, aš ir variau. Lėtesni bėgikai išgirdę mane atbėgantį net pasitraukdavo – mane išduodavo garsus dūsavimas J Taigi, pagaliau šiame bėgimo sezone pavyko išspausti didesnį pulsą nei 200 dūžių per minutę. Supratęs, kad liko mažiau nei kilometras įjungiau dar aukštesnę pavarą ir bėgau jau apie 4 min/km tempu ir greičiau... FINIŠAS. Savanorė kabina ant kaklo medalį, o aš tuo metu galvoju, kad tai pats sunkiausiai iškovotas maratono medalis plente. 

Maratoną įveikiau per 3:53:36 (pusės maratono žymą kirtau 1:58:00). Vidutinis tempas 5:30 min/km. Tikslo nepasiekiau, bet džiaugiuosi, kad kirtau finišo liniją, nes pagundų nusirašyti tikrai buvo, tačiau nuo to sulaikė tik vienintelis dalykas – labai jau norėjau šio maratono medalio. Galbūt, todėl kad tai pirmasis mano maratonas taip studijų laikais numylėtame Kaune.

Kuo šis bėgimas man ypatingas? Nors buvo labai sunku, pavyko susiimti ir baigti distanciją. Išmokau disciplinos – niekur neskubėti, laikytis savo plano, nepasiduoti „bandos“ jausmui. Ko dar išmokau? Reikia gerti vandenį. Prieš varžybas ir jų metu išgėriau minimum 4 litrus vandens. Reikia padėti kitam. 26 kilometre atidaviau savo vandens buteliuką vos kojas velkančiam bėgikui. Tikiuosi, jis sėkmingai pasiekė finišo liniją.

Taigi, dar daug liko „už kadro“, bet kas bėgo šiame bėgime, manau, jį prisimins kaip išskirtinį. Tikrai nesigailiu sudalyvavęs šiame bėgime. Grįšiu ir kitais metais. Žinoma, sakysite per 3 val. ir 53 min. maratoną galima ir nueiti, bet priežastis, kodėl bėgau lėtai buvo tai, kad šis bėgimas buvo paskutinis pasiruošimas prieš birželio 20 d. įvyksiantį bėgimą „Kernavė-Vilnius“. Ten laukia daugiau nei 80 km su 1500 m sukilimo.

Iki susitikimo Kernavėje.

Nuotraukos: organizatorių, "Šviesos karių"