Kauno maratoną buvau įtraukęs į šių metų prioritetinių
startų sąrašą. Ypatingų tikslų prieš šį bėgimą nekėliau ir jam pasiruošimą
pradėjau likus 6 dienoms iki starto. Pirmadienį prabėgau 20 km lėtai,
antradienį - apie 18 km iš kurių 5 kartus po 1 km tempui, trečiadienį – 16 km
lėtai. Vakare internete perverčiau el. maratono leidinį ir užstrigo
I. Juodeškienės mintys, kad likus 2 savaitėms iki maratono reikėtų mažinti krūvį.
Perdėliojau savo pasiruošimo planą ir nusprendžiau nebėgioti iki sekmadienio.
Nesu pilnai atsigavęs po savo kalnų bėgimo Chojnik, bet
slapta vyliausi „palįsti“ po 3 val. ir 30 min. Visada bėgdamas
ilgesnius bėgimus nei pusė maratono atidžiai seku savo pulsą, tad planas buvo
toks: pusę maratono prabėgti ne didesniu kaip 150 dūžių/min. vidutiniu pulsu, o
vėliau pagreitėti ir į jį nebekreipti dėmesio. Deja, deja, man tokį pulsą
pavyko išlaikyti tik iki 10 km. Vėliau jis padidėjo iki 160 dūžių/min., tad
neskubėjau, o į trasos įveikimo laiką visiškai nekreipiau dėmesio. Pirmojo rato
pabaigoje, nuo 19 km prasidėjo vaizdai, kurie visiškai neįkvėpė judėti
greičiau. Prie bėgimo trasos sirgaliai padėjo griuvusiems žmonėms, gaivino juos
vandeniu ir kvietė greitąją pagalbą. Priekyje manęs bėgę du vyrai nutarė, kad čia
dar tik pradžia. Įsiterpiau į pokalbį ir pareiškiau, kad galbūt tik keli žmonės neįvertino savo pasiruošimo ir persistengė, nors organizatoriai prieš renginį
įspėjo kokių atsargos priemonių reikėtų imtis esant tokiam karščiui, o buvo
apie +29 pavėsyje. Taigi, prisijungiau prie šių dviejų bėgikų.
Vienas iš jų Aidas Ardzijauskas, kurio tikriausiai
pristatinėti nereikia, ir jis visiems žinomas kaip ultra distancijų bėgikas
garsinantis Lietuvą ne tik Europoje, bet ir anapus Atlanto. Prieš kelis metus
buvau nuėjęs į Aido organizuotą renginį, kuriame buvo pristatomas bėgimas
Aplink Baltijos jūrą. Man taip giliai įstrigo jo įspūdžiai iš šio bėgimo, jog
nuo tada slapta puoselėjau viltį žengti į ilgesnius bėgimus nei maratonas.
Gaila, kad pamiršau tai pasakyti gyvai vakarykščiame bėgime. Antrasis
pakeleivis buvo Aido bičiulis, pasiryžęs įveikti pirmąjį savo maratoną greičiau
nei per 4 valandas. Taigi, nuo šiol bėgau su bendrakeleiviais. Draugiškai
pasišnekučiuodami pasiekėme 35 km žymą. Tiesą sakant, daug sužinojau iš Aido apie
bėgimo subtilybes – pradedant žiniomis apie vandens naudojimą ir baigiant
paslaptimis kaip išsaugoti sveikas kojas ilguose bėgimuose :D Kadangi apie 35
km pradedančiojo maratonininko tempas pradėjo kristi, atsisveikinau su bičiuliais
pareiškęs, kad bandysiu laikyti savo tempą ir nurūkau, kaip pitbulis atitrūkęs
nuo grandinės į tą svilinančią asfalto kaitrą 5 min/km tempu. Tik spėjau
išgirsti draugišką „Vis tiek surinksime finiše“. Sušukau atgalios „Žinau, bet
aš surizikuosiu“. Toks tempas man leido lenkti visus iš eilės. Jaučiausi taip
lyg skriečiau, nes jau bėgau arba pro einančius bėgikus arba iš lėto
bidzenančius.
Jonavos gatvės apendikse pamačiau, kad Piotras
Silkinas mane lenkia gal tik kokiais 600 m. Išsikėliau tikslą bent jį pavyti.
Pagreitėjau iki 4:30 min/km tempo ir jau po gero kilometro aplenkiau Piotrą.
Paskutiniame gaivinimo punkte vandens jau nebegėriau – susipyliau stiklinaitę
ant galvos, dar pridėjau greičio ir nurūkau į finišą. Greitis pakilo iki 4:15
min/km. Žiūrovai pamatę mane bėgantį garsiai šaukė „Varyk“. Nu ką, aš ir
variau. Lėtesni bėgikai išgirdę mane atbėgantį net pasitraukdavo – mane
išduodavo garsus dūsavimas J Taigi, pagaliau šiame bėgimo sezone pavyko
išspausti didesnį pulsą nei 200 dūžių per minutę. Supratęs, kad liko mažiau nei
kilometras įjungiau dar aukštesnę pavarą ir bėgau jau apie 4 min/km tempu ir
greičiau... FINIŠAS. Savanorė kabina ant kaklo medalį, o aš tuo metu galvoju,
kad tai pats sunkiausiai iškovotas maratono medalis plente.
Maratoną įveikiau per 3:53:36 (pusės maratono žymą kirtau 1:58:00). Vidutinis
tempas 5:30 min/km. Tikslo nepasiekiau, bet džiaugiuosi, kad kirtau finišo
liniją, nes pagundų nusirašyti tikrai buvo, tačiau nuo to sulaikė tik
vienintelis dalykas – labai jau norėjau šio maratono medalio. Galbūt, todėl kad
tai pirmasis mano maratonas taip studijų laikais numylėtame Kaune.
Kuo šis
bėgimas man ypatingas? Nors buvo labai sunku, pavyko susiimti ir baigti
distanciją. Išmokau disciplinos – niekur neskubėti, laikytis savo plano,
nepasiduoti „bandos“ jausmui. Ko dar išmokau? Reikia gerti vandenį. Prieš varžybas
ir jų metu išgėriau minimum 4 litrus vandens. Reikia padėti kitam. 26 kilometre
atidaviau savo vandens buteliuką vos kojas velkančiam bėgikui. Tikiuosi, jis
sėkmingai pasiekė finišo liniją.
Taigi, dar
daug liko „už kadro“, bet kas bėgo šiame bėgime, manau, jį prisimins
kaip išskirtinį. Tikrai nesigailiu sudalyvavęs šiame bėgime. Grįšiu ir kitais
metais. Žinoma, sakysite per 3 val. ir 53 min. maratoną galima ir nueiti, bet
priežastis, kodėl bėgau lėtai buvo tai, kad šis bėgimas buvo paskutinis
pasiruošimas prieš birželio 20 d. įvyksiantį bėgimą „Kernavė-Vilnius“. Ten
laukia daugiau nei 80 km su 1500 m sukilimo.
Iki susitikimo Kernavėje.
Nuotraukos: organizatorių, "Šviesos karių"
Sveikinimai!
AtsakytiPanaikintiAčiū.
PanaikintiMačiau, kaip skuodei Jonavos g. Demotyvuoja tai :-) Šauniai atlaikei karštį. Sėkmės Kernavėje.
AtsakytiPanaikintiSu demotyvacija susidūriau pirmame rate pats. Mane lenkė kas netingėjo: ir vaikai, ir seneliai, ir moterys, ir barefoot'ininkai, ir kostiuomuoti bėgikai, ir sunkumų kilnotojai, ir 3:45 ir 4:00 laiko vedliai. Bet aš laikiausi, nepasidaviau varžybiniam azartui, nes ši diena nebuvo skirta greičiui. Savo charakterį bandžiau parodyti antrame rate ir kiek jėgos leido pavyko tai padaryti :)
AtsakytiPanaikintiAčiū, sėkmės man tikrai prireiks Kernavėje...
Sveikinimai!
AtsakytiPanaikinti