2015 m. birželio 23 d., antradienis

Pirma ultra. Kernavė - Vilnius 2015

Galva pilna minčių. Nežinau nuo ko pradėti.


Įsibėgėjant vasarai vis daugiau piliečių svarsto, kaip atsikratyti per šaltąjį sezoną sukauptų gyvybiškai svarbių riebalų atsargų. Taigi, kaip be didesnių pastangų numesti svorio? Daug kas laikosi įmantrių dietų, eina į sporto klubus, ryja brangius maisto papildus ir laukia efekto. Aš turiu geresnį receptą, kaip atsikratyti 5 kg ir vos tik per 1 parą laiko. Jums tereikia prabėgti nei daug nei mažai 83 km. Man asmeniškai pavyko atsikratyti tų nelemtų 5 kg bėgant pirmajame Lietuvoje organizuotame ultra trail bėgime „Kernavė-Vilnius“.  Sudeginau 4750 kcal.

Džiugu, kad Lietuvoje atsirado entuziastų, pasiryžusių organizuoti tokio tipo renginį. Vietiniai ultrininkai turėtų būti dėkingi Tengriui, kuris organizuoja Lietuvos trail bėgimo taurę. Apskritai, man patinka Tengrio politika. Norite bėgioti žiemą Vilniaus parkuose, štai jums Žiemos parkų taurė, norite bėgioti pavasarį – štai jums Pavasario parkų taurė. Norite bėgti ultra ir dar trail‘u – prašom – griebkite bėgimą „Kernavė-Vilnius“ su 1500 m vertikalaus sukilimo. Riebus kąsnelis, kuriuo susigundė net/tik 25 bėgikai ir 4 bėgikės. Kadangi man pasitikėjimo savimi ir optimizmo netrūksta, tai ir aš užsigeidžiau paragauti to pirmojo tikro lietuviško ultra trail‘o. Kaip laikas vėliau parodė, vos juo ir neužspringau, bet čia reikia prisiminti iki skausmo nuvalkiotą frazę „Kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais“.
 
Kad dalyvausiu šiame bėgime jau žinojau, vos tik paskelbus jo datą. Ypatingai nesiruošiau, tačiau suprasdamas, kad tai bus ilgiausia mano karjeroje bėgta distancija, per šių metų pirmąjį pusmetį subėgau porą maratonų ir įveikiau Chojnik kalnų maratoną. Kadangi paskutiniu metu esu aptingęs, nebėgu ilgų sekmadieninių bėgimų, mano ištvermė stipriai kritus,  kojas prie ilgo monotoniško darbo pratinau daug vaikščiodamas. Nežinau, ar priėmiau protingą sprendimą nusprendęs likus vos savaitei iki Kernavės bėgimo bėgti visą maratono distanciją vasariškai įkaitusiame Kaune, bet manau, kad tai mane truputį pristabdė, nes visą savaitę jaučiausi apsnūdęs ir be jėgų. Ir šiaip padariau visokių kvailysčių, kurių patyręs ilgų distancijų bėgikas turbūt būtų išvengęs. Paskutinį vakarą prieš startą, gausiai prisivaišinau šašlykais, kibinais, sočiu šimtalapiu ir kitomis vaišėmis. Po viso to iki vėlumos basčiausi po Kultūros nakties renginius, tad miegui pavyko skirti tik 5-6 valandas.
 
Starto rytas. Tradiciškai pusryčiams grikiai. Apie 7:00 atsiduriu parke, pasiimu numerį ir jau esu pasirengęs autobusu vykti į starto vietą Kernavėje. Nuslenku į autobuso galą tikėdamasis, kad pavyks pamedituoti ir rasti nusiraminimą, nes dar pusryčiaudamas jaučiau nerimą. Nerimą, kuris vertė spurdėti, bėgti, lėkti, tolyn kiek tik kojos neša. Taigi, reikia susikaupti. Deja, šis planas neišdega. Autobuso gale įsitaisę varžybų lyderiai. Jų veiduose  nė krislelio nerimo, visi atsipalaidavę, džiugiai dalinasi įspūdžiais iš ankstesnių varžybų ir pan. Aha, - pagalvoju, - va čia tai lygis.
 
9:00. Visi dalyviai nekantriai laukia starto. Pasižvalgau į šalis ir matau, kad visi bėgikai bent jau iš matymo matyti, t. y. nuolatiniai įvairių bėgimo varžybų dalyviai. Kai kurių gyvai nepažįstu, bet sau pamanau, kad jei žmogus ryžtasi bėgti 83 km, jis žino, ką daro... Negi aš čia vienas toks avantiūristas?..


STARTAS. Visi ramiai pajuda. Neįprastas reiškinys man varžybose, tačiau neskubu ir aš. Bidzenu rokiruotės gale. Nėra kur skubėti. Bėgame su Vidmantu, Valentu, Tomu ir Kiborgu. Pradžioje norisi pasigrožėti Kernavės piliakalniais. Trasai pasisukus į mišką, pradedu bėgti pagal pulsą ir truputį pagreitėju. Palieku savo kolegas ir nubėgu vienas. Man kažkaip patinka bėgti vienam, įsiklausyti į savo kūną, palaikyti sau patogų tempą ir pan., tad net nepajuntu, kaip pribėgu pirmą maitinimo punktą. Per tuos 16 km pavyksta pakilti keletu pozicijų aukštyn. Čia pasipildau vandens atsargas, truputį užkandu ir suvalgau geliuką. Išbėgdamas iš punkto jaučiu, kad tas geliukas man netinka. Pradeda skaudėti skrandį ir pykinti. Kadangi ant pėdos dar ir pūslė formuojasi, stabtelėju sutvarstyti pėdos. Atsigaunu. Tęsiu savo kelionę tolyn. Prasideda vaizdai, dėl kurių verta dalyvauti šiame renginyje. Miškai, piliakalniai, upeliai, statūs pakilimai ir nusileidimai, malonus ir lygus bėgimas Nėries pakrante, dar pora sukilimų ir atsiduriu maitinimo punkte Nr. 2. Kad sėkmingai įveikiau šį etapą jaučiuosi dėkingas Ingai ir Egmontui. Jie bėgo man patogiu, nors ir šiek tiek sunkoku tempu, bet aš jų laikiausi ir nepaleidau, taip norėdamas "pramušti" geliuko sukeltą sunkumą. Šiame punkte tesuvalgau truputį banano ir išgeriu gazuoto mineralinio vandens, už kurį esu labai dėkingas Senukų draugei: "Išgelbėjai mano kailį. Ačiū." Taigi, pagriebiu saują sūrių lazdelių ir vienas nubėgu į miško tankmę.


Bėgasi gerai iki 48 kilometro. Tada pajuntu staigų "Bum". Nesuprantu, kas atsitiko - visiškai  apleidžia jėgos. Nebegaliu bėgti, truputį apima kažkoks nevilties jausmas. Esu vienas kažkur vidury miškų, neturiu nei lašo vandens, nes paskutinėje maitinėlėje pripiltą litrą išgėriau iki dugno. Nežinau, ką daryti. GALVA NEBEVEIKIA. Išbėgęs į atvirą vietą pamatau Gariūnų kaminą. Apsidžiaugiu. Laikrodis rodo, kad tiesiausiu keliu finišas tik už 10 km. Nuliūstu, nes pagal trasą man dar reikia bėgti 30 km. Skambinu savo palaikymo komandai (pagalbiniam personalui) išsiaiškinti, kaip toli yra kita "maitinėlė". Planas toks: jei arti – raunu kuo greičiau – atsigaivinu ir pavalgau, tada sprendžiu, ką daryti. Jei toli – bėgu lėtai į maitinimo punktą ir "nusirašau". Taip, nusirašau, nes situacija blogėja žaibiškai. Pavyksta sužinoti, kad iki kito maitinimo punkto 5 km. Guodžiu save, kad nedaug, tad paspartinu. Bėgimą kartais pakeičiu ėjimu. Vienintelis dalykas, kuris mane išgelbsti ir yra varomasis kuras – razinos. Suvalgau gal tris saujas. Jaučiu, kad jos man suteikia energijos bėgti tolyn.



Pagaliau 55 km. Maitinėlė. Ryju viską saujomis ir vienu metu: kumpį, obuolį, bananą, bulvių traškučius, energetinį batonėlį, o visą tai užgeriu su Cola. Atsigaunu. Pareiškiu apie norą "nusirašyti". Už šį pareiškimą esu be gailesčio "išspiriamas" iš maitinėlės. Jonas taria: „Buvo norinčių čia nusiimti, bet nė vienam nepavyko“. Iš asmeninės palydos užtarimo, supratingumo ir palaikymo šiuo klausimu taip pat nesulaukiu. Neturėdamas kur dingti, pasiimu lazdeles ir grįžtu į trasą. Pagalvoju, ....

Pasiekiu 60 km. Pasidaro dar sunkiau. Apleidžia jėgos. Kairę pėdą taip skauda, kad norisi verkti. Kai ankščiau rašydavau apie pasitraukimą iš varžybų, tai lemdavo fiziniai skausmai, pvz.: nežmoniškai duria šoną, skauda kelį ar pan. Tokius sunkumus nugalėdavau anksčiau, tad nugaliu ir šiose varžybose. Bet 60 km susiduriu su kitokiu jausmu, kuomet pradeda atsijunginėti sąmonė. Pradedu nesiorientuoti aplinkoje, o vaizdas akyse temsta. Todėl labiausiai kaltinu save, kad išbėgau iš 55 km maitinėlės. Tuo momentu suprantu, kad per stipriai rizikuoju savo sveikata... Kadangi trasa ėjo keliu, mane besišlaistantį keliu pamato mano palaikymo komanda. Sustojus automobiliui, jau negaliu susitvardyti, tesugebu pro sukąstus dantis iškošti, kad sunku. Pora gurkšnių Colos atgaivina. Pamanau, kad nelengva ir kitiems dalyviams - jiems taip pat sunku. Susiimu. Paragintas komandos, bėgu toliau, tik truputį lėčiau. Tada į kalniukus einu sparčiu žingsniu, padėdamas sau lazdutėmis, žemyn bėgu, taip greitai kiek leidžia pavargę keliai ir pėdos. Prieš pat 67 km maitinimo punktą aplenkiu dar vieną varžovą.  


67 km maitinėlėje ilgai neužsibūnu ir išbėgu į paskutinį etapą. Nuo čia turiu asmeninę palydą, kuriai esu dėkingas už palaikymą ir pagalbą paskutiniuose kilometruose. Taigi, mūsų tikslas - sėkmingai nukakti į finišą, kuris rodėsi ranka pasiekiamas. Tuo metu dar nežinojau, kad laukia patys "linksmiausi" Karoliniškių kalniukai, bet kelio atgal nebebuvo. Paskutinėje atkarpoje pavyksta susitvarkyti su kalniukais, pasiekti finišo liniją, netgi pakilti vienu laipteliu bendroje įskaitoje, bei pabėgti nuo artimiausio persekiotojo 1 minute laiko. Prieš įbėgant į Vingio parką naujų jėgų suteikia bendraklubiečių Nadios ir Airos palaikymas. Veidą nušviečia šypsena - suprantu, kad liko mažiau nei kilometras, todėl padidinu tempą ir finišuoju tradiciškai su į viršų iškeltomis lazdutėmis. Triumfuoju, bet be džiaugsmo ašarų, be euforijos. Čakros neatsiveria, su dievais nebendrauju. Tik pagalvoju, ar ne per didelę kainą sumokėjau. Tą jausmą po finišo pavadinčiau atsitokėjimu, kai suvoki, kad pasielgei netinkamai, nes tokiai distancijai įveikti aš buvau nepasiruošęs fiziškai. Gerai, kad viskas baigėsi laimingai.



Ką daryčiau kitaip, jei vėl bėgčiau ultrą:

  1. Tinkamai pailsėčiau likus 2 savaitėms iki starto.
  2. Subalansuočiau savo mitybą.
  3. Treniruočiausi, o per likusius 3 mėnesius iki starto porą kartų nubėgčiau apie 60 km labai lėtai.
  4. Pratinčiau savo įnoringą skrandį prie energingo maisto (geliukai ir pan.).
  5. Negreitėčiau vidurį distancijos.
Šiandien viską blaiviai įvertinęs, galiu teigti, kad rezultatu esu patenkintas. Trasoje užtrukau tik 9 valandas ir 46 minutes. Pavyko pasiekti tikslą ir atbėgti greičiau nei per 10 valandų. Už mane tebuvo greitesni 6 bėgikai. Turbūt, vienos sėkmingiausių mano varžybų. Ar kartosiu? Nežinau. Šeštadienį sau žadėjau sudeginti visus turimus bėgimo batelius. Šiandien nesu toks kategoriškas...

Įrašo pabaigoje norėčiau padėkoti organizatoriams už nuostabiai vaizdingą trasą, bet neleidusiems pamiršti, jog bėgu trail‘ą – už piliakalnius, tankius miškus, nuvirtusius medžius, smėlio šlaitus, žolę iki pažastų, klampią Neries pakrantę ir nerealiai gerą žymėjimą neleidusį pasiklysti trasoje. Taip pat džiugu, kad LTU trail running people savo aistra užkrėtė tokį gausų būrį bėgikų, kuriems šeštadienis buvo ultros krikšto diena. Nerealus dėkui savanoriams. Maitinėlėse man taip patikdavo, kad iš jų nebesinorėjo išbėgti. Dėkui ir sirgaliams, kurie nepatingėjo atvykti į maitinėles. Superinis renginys – man patiko.




Fotografijos: Donatas Lazauskas; Arthur Bartalameo.

2 komentarai:

  1. Oj, skaniai susiskaitė, vietomis net žvengiau balsu :D Gera patirtis ir nesuvaidintos emocijos :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Big congrats on your first ultra! Maybe you want to participate in a very beautiful run much closer to home in your second ultra - along the Latvian coastline of Baltic Sea? We are organizing the 3rd Baltic Barefoot Ultramarathon on August 29th, and we would be glad to see you and your running friends in it :) More info in our homepage - http://bbultramarathon.com/en

    Hope to hear from you soon,
    Edgars Rencis,
    founder of the Latvian Barefoot Running Society

    AtsakytiPanaikinti