Sezoną planavau užbaigti Klaipėdoje ir įveikti
maratoną greičiau nei per 3 val. ir 30 min. Berlyne iki šios ribos pritrūko tik
7 min. Taigi, Klaipėdos EKO maratonui buvau pasiruošęs psichologiškai, t.y.
norėjau bėgti ir žinojau, kad galiu, tačiau ar taip manė ir mano kūnas - nežinojau.
Po Berlyno maratono priaugti papildomi kilogramai svorio, per beveik pusantro
mėnesio tenubėgti 80 km, likus porai dienų iki starto išlindę nežmoniški
nugaros skausmai (įsimetė kažkoks uždegimas) ir šiaip ištvermės
sumažėjimas – buvo tie nebylūs kūno signalai: „Gal tu geriau manęs
nekankink...“. Taigi, ankstų šeštadienio rytą riedėdamas link pajūrio 211
autostrados Vilnius – Klaipėda kilometre, priėmiau sprendimą
šįkart bėgti ½ maratono arba 5 ekomaratono ratus po 4,2 km. Ufff,
palengvėjo.
Atvykęs į renginio vietą atsiėmiau numerį, truputį
apšilau. Oras buvo labai jau žvarbus – 3 laipsniai šilumos ir kiaurai veriantis
vėjas, tačiau startavus ir "įsivažiavus" į bėgimo ritmą, žvarbumo
nebesijautė. Bėgosi pakankamai lengvai, nes savęs ir nespaudžiau - stengiausi
pasigrožėti gamta. Taip ramiai berisnodamas 5 km pabaigoje užkliuvau už medžio
šaknies ir skausmingai kryptelėjau čiurną. Nepasisekė. Gerą puskilometrį
krypavau kaip ančiukas ir lėtą ėjimą keičiau greitu ėjimu su bandymais
šuoliuoti. Prieš tai mano aplenkti bėgikai lenkė mane ir su nuostaba žiūrėjo
kokius akrobatinius triukus čia išdarinėju... Nurimus skausmui pradėjau greitėti.
Grįžau ne tik prie ankstesnio tempo 4:46 min/km, bet netgi dar pagreitėjau.
Dabar jau bėgau kiekvieną kilometrą 4:30 min/km tempu ir iš lėto lenkiau
varžovus. Taip gerai bėgosi iki 3 rato pabaigos. Ketvirtam rate tempo
nelėtinau, bet pulsas jau kilo į aukštumas ir iš lėto nuovargis mane pradėjo
įveikinėti, tad ketvirto rato pabaigoje spurtavau ir pradėjau lėkti į finišą
3:50 min/km tempu. Nusprendžiau penkto rato nebėgti, tad visiškai negailėjau
jėgų. Finišo tiesiojoje iš tolo pamačiau iš lėto ir užtikrintai bėgančią
simpatišką blondinę. Nežinau dėl ko, bet
tikriausiai dėl deguonies stygio organizme, man susišvietė raportuoti, kad čia
mano paskutinis ratas ir aš finišuoju... Nežinau ką aš pagalvočiau apie panašų
tipažą pribėgusį šalia ir dėstantį savo planus, bet ji maloniai pasiūlė įveikti
dar vieną ratą kartu lėtai... Pagalvojau, kad neturiu ką prarasti, prisijungiau
ir taip palengva atbėgau į 21 km finišą. Laikas neįspūdingas, bet esu
patenkintas 1:45:22 – jaučiau, kad tai geriausia ką šiandien galėjau. Įvertinęs
visas aplinkybes esu patenkintas pasiektu rezultatu. Dabar manau, kad gal ir
galėjau palaikyti greitą tempą ir penktame rate... bet džiaugiuosi, kad
nepasidaviau ambicijoms ir sulėtėjau, taip išsaugodamas jėgų vėlesnei poilsinei
programai rudeniškame Lietuvos pajūryje...
Mano tempo svyravimas
Norėjau
uždaryti šį bėgimo sezoną gerokai trinktelėdamas durimis, kad net suskambėtų
Melnragės miškas, kaip po gero ginčo su antrąja puse, kaip po konflikto su
darbdaviu, kada sušunki „Viskas, išeinu...“ ir pan. Nepavyko. Bet turiu
pretekstą į Klaipėdą sugrįžti pavasarį... 
Čia taip bandžiau ištiesinti pavargusią nugarą :)
Artimiausiuose planuose – Kauno kalėdinis bėgimas. Turėtų būti smagu po ilgos pertraukos prasibėgti Panemunės šilu...
