2015 m. lapkričio 10 d., antradienis

Klaipėdos rudens EKO maratonas 2015. Fatališka blondinė.


Sezoną planavau užbaigti Klaipėdoje ir įveikti maratoną greičiau nei per 3 val. ir 30 min. Berlyne iki šios ribos pritrūko tik 7 min. Taigi, Klaipėdos EKO maratonui buvau pasiruošęs psichologiškai, t.y. norėjau bėgti ir žinojau, kad galiu, tačiau ar taip manė ir mano kūnas - nežinojau. Po Berlyno maratono priaugti papildomi kilogramai svorio, per beveik pusantro mėnesio tenubėgti 80 km, likus porai dienų iki starto išlindę nežmoniški nugaros skausmai (įsimetė kažkoks uždegimas) ir šiaip ištvermės sumažėjimas – buvo tie nebylūs kūno signalai: „Gal tu geriau manęs nekankink...“. Taigi, ankstų šeštadienio rytą riedėdamas link pajūrio 211 autostrados Vilnius – Klaipėda kilometre, priėmiau sprendimą šįkart bėgti  ½ maratono arba 5 ekomaratono ratus po 4,2 km. Ufff, palengvėjo.
 
Atvykęs į renginio vietą atsiėmiau numerį, truputį apšilau. Oras buvo labai jau žvarbus – 3 laipsniai šilumos ir kiaurai veriantis vėjas, tačiau startavus ir "įsivažiavus" į bėgimo ritmą, žvarbumo nebesijautė. Bėgosi pakankamai lengvai, nes savęs ir nespaudžiau - stengiausi pasigrožėti gamta. Taip ramiai berisnodamas 5 km pabaigoje užkliuvau už medžio šaknies ir skausmingai kryptelėjau čiurną. Nepasisekė. Gerą puskilometrį krypavau kaip ančiukas ir lėtą ėjimą keičiau greitu ėjimu su bandymais šuoliuoti. Prieš tai mano aplenkti bėgikai lenkė mane ir su nuostaba žiūrėjo kokius akrobatinius triukus čia išdarinėju... Nurimus skausmui pradėjau greitėti. Grįžau ne tik prie ankstesnio tempo 4:46 min/km, bet netgi dar pagreitėjau. Dabar jau bėgau kiekvieną kilometrą 4:30 min/km tempu ir iš lėto lenkiau varžovus. Taip gerai bėgosi iki 3 rato pabaigos. Ketvirtam rate tempo nelėtinau, bet pulsas jau kilo į aukštumas ir iš lėto nuovargis mane pradėjo įveikinėti, tad ketvirto rato pabaigoje spurtavau ir pradėjau lėkti į finišą 3:50 min/km tempu. Nusprendžiau penkto rato nebėgti, tad visiškai negailėjau jėgų. Finišo tiesiojoje iš tolo pamačiau iš lėto ir užtikrintai bėgančią simpatišką blondinę. Nežinau dėl ko, bet tikriausiai dėl deguonies stygio organizme, man susišvietė raportuoti, kad čia mano paskutinis ratas ir aš finišuoju... Nežinau ką aš pagalvočiau apie panašų tipažą pribėgusį šalia ir dėstantį savo planus, bet ji maloniai pasiūlė įveikti dar vieną ratą kartu lėtai... Pagalvojau, kad neturiu ką prarasti, prisijungiau ir taip palengva atbėgau į 21 km finišą. Laikas neįspūdingas, bet esu patenkintas 1:45:22 – jaučiau, kad tai geriausia ką šiandien galėjau. Įvertinęs visas aplinkybes esu patenkintas pasiektu rezultatu. Dabar manau, kad gal ir galėjau palaikyti greitą tempą ir penktame rate... bet džiaugiuosi, kad nepasidaviau ambicijoms ir sulėtėjau, taip išsaugodamas jėgų vėlesnei poilsinei programai rudeniškame Lietuvos pajūryje...
Mano tempo svyravimas
Norėjau uždaryti šį bėgimo sezoną gerokai trinktelėdamas durimis, kad net suskambėtų Melnragės miškas, kaip po gero ginčo su antrąja puse, kaip po konflikto su darbdaviu, kada sušunki „Viskas, išeinu...“ ir pan. Nepavyko. Bet turiu pretekstą į Klaipėdą sugrįžti pavasarį...
Čia taip bandžiau ištiesinti pavargusią nugarą :)

Artimiausiuose planuose – Kauno kalėdinis bėgimas. Turėtų būti smagu po ilgos pertraukos prasibėgti Panemunės šilu...

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą