2016 m. rugsėjo 6 d., antradienis

Aplink Asveją 2016


Sezono pradžioje turėjau ambicingą planą – sudalyvauti visuose Lietuvos Trail bėgimo taurės etapuose. Viskas vyko sklandžiai, tačiau vasarą teko koreguoti bėgimo treniruočių planus dėl patirtos traumos. Praleidau du taurės etapus „Kernavė-Vilnius“ ir „Bražuolės bėgimas“. Visas sunkus 5 mėnesių įdirbis nuėjo šuniui ant uodegos – du mėnesius bėgiojau trumpus krosiukus ir tiek. Dėl to netekau greičio, bet ištvermę toliau ugdžiau daug vaikščiodamas ir važinėdamas dviračiu. Taigi, atsigavus mintyse kirbėjo vėl mintis apie grįžimą į Trail taurę. Artimiausias etapas buvo bėgimas „Aplink Asvejos ežerą“. Labai stipriai abejodamas savo pajėgumu įveikti 55 km trasą pasiryžau šiai avantiūrai.
Varžybų diena (rugpjūčio 20) atėjo greičiau nei tikėjausi, todėl varžybų rytą kankino įkyri mintis „ką aš čia dabar sugalvojau?“. Kelio atgal nebuvo.
Nuvykau į varžybų centrą, atsiėmiau numerį. Truputį užkandau ir nuėjau į starto vietą. Šūvis. Į priekį nubėgo negausus būrelis bėgikų pasiryžusių įveikti 55 km. Dar neįveikus pirmo kilometro likau bėgti vienas. Visi bėgikai nubėgo į miško tankmę ir dingo už posūkių. Žinojau, jei viršysiu planuojamą savo greitį – varžybų nebaigsiu. Tik 8 km išbėgęs į atvirą vietą pamačiau, kad mano varžovai nuo manęs pabėgę ne mažiau kaip 1 km. Pagalvojau neverta skubėti ir stabtelėjau paskanauti laukinių obuolių


Taip palengva pribėgau 1 maitinimo punktą. 9 km įveikiau greičiau nei per valandą ir pasiektu rezultatu buvau patenkintas. Išbėgęs iš šio punkto pastebėjau, kad mane aplenkė 3 klaidžiojantys bėgikai, kurie prabėgo tokiu greičiu, kad man pasirodė, kad aš ne bėgu, o einu. Panašiai ir buvo. Susinervinau. Bandžiau iš akių nepaleisti varžovų, bet jie nurūko ir pradingo miške. Vėl tęsiau kelionę vienas... 17 km išbėgęs į asfaltuotą kelią pamačiau priekyje bėgančius šiuos varžovus. Buvau atsilikęs gerus 800 ar 1000 m. Bebėgdamas pastebėjau, kad varžovai nepasuko pagal trasos žymėjimą į kelią dešinėje pusėje, bet nubėgo tiesiai tolyn. Dar bandžiau kiek jėgos leidžia šaukti, švilpti savo gelbėjimosi švilpuku ir turėjau vilčių, kad jie mane išgirs. Deja, buvo per didelis atstumas, o važiuojančių mašinų triukšmas užgožė mano šūksnius. Taigi, pasukau pagal trasos žymėjimą. Vėl likau vienas. Aplink nemačiau nė vieno bėgiko.


Taip kaitinant vasaros saulei lėtai slinko mano kilometrai, kad nebūtų liūdna bėgti kartais užtraukdavau net kokią dainą. Pakalbindavau lenkiamus bėgikus, kurie neįvertino savo jėgų, saulės kaitros ir turėjo truputį sulėtinti... taip man pavyko pakilti net į 7 vietą. Labiausiai patiko 38 km vaikų įrengtas improvizuotas gaivinimo punktas, kur mažieji sirgaliai pavaišino vandeniu ir leido bent kiek atsigaivinti...


 44 km esančioje maitinėlėje sužinojau, kad esu šeštoje pozicijoje, nes vienas bėgikas pasitraukė iš varžybų. Savanorio Manto paklausiau, ar daug pralaimiu priekyje esančiam bėgikui. Mantas pagalvojo ir pasakė „3-4 min“ ar kažką panašaus. Nieko nelaukęs išbėgau iš maitinėlės sau garsiai pasakydamas „Pavysiu“, nors man ir buvo kilusi mintis, kad  varžovas paspartino tempą paskutiniuose kilometruose. Taigi, nuo 44 iki 50 km padidinau tempą iki 5:30min/km, tačiau nieko neprivijau. Jėgos seko. Tada priekyje išvydau bėgiką. Dar paspaudžiau ir pavijęs paklausiau „Dalyvauji varžybose?“, o šis atsakė „Ne... šiaip atbėgau iš Pabradės...“. Nusivyliau, nes nusivariau nuo kojų o nieko taip ir neprivijau. Supratau, kad jau savo varžovo nepavysiu, nes prasidėjo pats sunkiausias man varžybų etapas. Norėjosi viską mesti. Paskutinius 6 km bėgau beveik 40 min, t.y. bėgimą keisdamas su ėjimu. Būdavo, kad pabėgu kelis šimtus metrų gana stipriu tempu apie 5:20min/km ir vėl iš lėto einu. Supratau vieną dalyką: jėgų yra, kūnas gali, bet pasąmonė nesutinka. Priešinasi ir nenori kad bėgčiau. Taigi, vyko stipri psichologinė kova su savimi. Nusprendžiau, kad ateityje reikės skirti daugiau dėmesio psichologijai, nusiteikimui varžyboms ir motyvacijai.
 
 
Taip besvarstydamas pasiruošimo spragas pasiekiau pažįstamą keliuką. Iki finišo liko mažiau nei kilometras. Tačiau pirmą kartą nutiko tai, ko niekada nebuvau patyręs. Abiejų kojų raumenis sutraukė mėšlungis. Iš skausmo net sušukau. Sustojau ir negalėjau net krustelėti. Pabandžiau eiti, bet skausmas dar labiau pervėrė kiekvieną kojos raumenuką. Supratau, kad reikia apsispręsti. Arba pasitraukiu iš varžybų likus iki finišo 300 m, arba nesvarbu kas finišuoju. Daugiau negalvojau – pasileidau iš visų jėgų bėgti. Iš skausmo norėjosi verkti, bet vis didinau greitį ir į finišą atbėgau oriai. 
Finišavau po 5 val ir 57 min. Tarp vyrų atbėgau 6 pozicijoje – kol kas aukščiausia mano kada nors varžybose pasiekta vieta. Artimiausiam varžovui pralaimėjau beveik 10 min.

Paskutiniai metrai...

 
Įvertinus, pasiruošimą šioms varžyboms esu patenkintas rezultatu... įvykdžiau savo planą distanciją įveikti greičiau nei per 6 val.

 
Beje, didžiausias iššūkis buvo pasilenkti ir nusiimti laiko fiksavimo daviklį... mėšlungis vis grasė sutraukti raumenis, bet šaltas ežero vanduo iškart po finišo padėjo atsigauti kojoms... 
Ech, patinka man ta ultra.