2019 m. rugsėjo 13 d., penktadienis

2019 metų apžvalga

Penktadienis. 13 diena. Keista diena rašyti šį įrašą. 

Ilgai ruošiausi, kol galiausiai prisiruošiau aprašyti savo nuotykius bėgimo trasose 2019 metais. 

Taigi, šį sezoną pradėjau gani anksti. 2019-01-01 dalyvavau pirmosiose varžybose. Jos vyko nedideliame šiaurės Italijos miestelyje, kurio net pavadinimo nepamenu. Bet trumpai, visi paaukoja po kelis eurus, kurie skiriami vaikams, gauna numerį ir bėga vaizdingomis vietovėmis. Be to, atsineša kokį saldumyną ar vyno butelį ir atiduoda organizatoriams. Pagrindinė distancija apie 11 km. Prabėgus laukia bendros vaišės iš suneštų gėrybių. Kas lieka taip pat keliauja vargingai gyvenantiems vaikams. Varžybos buvo ramios prabėgau 11 km per 1h ir 10 min. Tiesiog nebuvo noro kažkur skubėti ar lenktyniauti, norėjosi pasigrožėti gamta ir maloniais orais (apie 15 laipsnių šilumos). Vėliau dar nemažai pabėgiojau šiame regione ir grįžau į lietuvišką žiemą. Nebėgiojau, tik pagal galimybes šliuožiau lygumų slidėmis.

Vasario mėnesį pradėjau savo pasiruošimą 6h bėgimui Jonavoje. Dar nuo pernai metų turėjau nesuvestų skolų su šia rungtimi, nes pasitraukiau iš varžybų įveikęs tik 30 km. Šiais metais tikslas buvo viršyti 50 km ribą, o kad tai padaryti - reikėjo ruoštis. Pavasarėjant pradėjau bėgioti net rytais, kol 2019-03-23 Jonavoje stojau prie starto linijos 6h bėgime.

Mano planas buvo toks. Bėgti tolygiai apie 10 km per valandą. Ir man pavyko gana sėkmingai jo laikytis. Pulsas buvo normalus ir bėgti nebuvo sunku. Labai pasisekė su oru - bėgau trumpa apranga. Net nejaučiau kaip tirpsta kilometrai ir tik artėjant prie maratono ribos išlindo senų traumų priminimai, tai ką nors paskaudėdavo ar pan. Tačiau tai ignoravau ir bandžiau pasiekti 50 kilometrą. Reguliariai sustodavau, ką nors užkasti ir atsigerti, tad energijos trūkumo nejaučiau. Taigi, po ramaus 5 valandų bėgimo pasiekiau savo tikslą. Laikrodis supypsėjo 50 km. Dar pabaigiau bėgti ratą ir nuėjau persirengti sausais šiltais rūbais. Organizatorių palapinėje pavalgiau karšto maisto ir atsigavau. Pažiūrėjau į laikrodį ir supratau, kad turiu 40 min laiko, todėl nusprendžiau pramankštinti raumenis pasivaikščiodamas trasoje. Taip ramiai be einant įveikiau jau 53 km ir nusprendžiau, kad butų gerai įveikti dar bent porą kilometrų. Laiko buvo likę visai nedaug, todėl pradėjau vėl bėgti. Šiltai apsirengęs, pilnu skrandžiu maisto grįžau į varžybas pilna jėga ir paskutines likusias minutes skriejau 5:20min/km tempu. Greitis neįspūdingas, bet po 6 val. bėgimo jį palaikyti reikėjo įdėti pastangų. Pagaliau. Sirena. Sustojau bėgti ir laukiau kol bus pamatuota, kiek kilometrų ir metrų įveikiau. Rezultatas 56 km ir 507 m. Viršijau savo lūkesčius ir planus. Galima buvo geriau pasirodyti ir bandysiu pagerinti savo rezultatą kitais metais.

Varžybos Jonavoje labai patiko, bet turėjo jos ir kitą pusę. Visiškai dingo noras bėgioti. Realiai po jų nebėgiojau ir niekam nesiruošiau. Net praleidau 100 km varžybas, nors joms buvau užsiregistravęs. Kažkiek pradėjau risnoti tik liepos mėnesį. Sudalyvavau Medininkų estafetiniame bėgime. Bėgau galima sakyti nesiruošęs ir tai puikiai pajaučiau bėgimo metu. 5 km įveikiau tik per 22 min. Pulsas buvo kosminis, o savijauta nekokia...  šį bėgimą sąmoningai neėmiau pulsometro, nes žinojau, kad pamatęs ką jis rodo lėtėčiau, o nenorėjau nuvilti savo komandos, tad sąžiningai atidirbau kiekvieną trasos metrą negailėdamas savo jėgų. 

Ir vėl užmečiau bėgimą. Taip praėjo vasara ir atėjo laikas startuoti Vilniaus maratone. Maratono distancijai užsirašiau dar žiemą, o kai sugalvojau pakeisti distanciją į trumpesnę šios galimybės nebebuvo, nes pavėlavau. Tad teko 2019-09-08 stoti prie ilgiausios distancijos starto. 

Planas buvo paprastas. Pirmus 10 km bėgu ramiai ir neviršiju pulso 140 b/min. Su kiekviena nauja kilometrų dešimtimi, leidžiu pulsui pakilti iki 10 dūžių dėl nuovargio ir pan. Tolygiau bėgau iki 30 km. Po to pradėjo labai kaustyti nuovargis. 32-33 km buvo totali siena. Ėjau, bėgau. Ir taip iki 33 km kol maitinimo punkte normaliai pailsėjau: užkandau vaisių, atsigėriau daug vandens ir elektrolitų. Pakako gerų 3-4 min ir aš vėl "žvaliai" risnojau Vilniaus gatvėmis. Kai pasiekiau 36 km supratau, kad jei net eičiau iki finišo pėstute, jį pasiekčiau per valandą. Kažkaip gerai nuteikė ši mintis ir galima sakyti visą likusį kelią bėgau ir netgi greitėjau. Tik kur jau būdavo koks statesnis pakilimas paeidavau, kad tausočiau jėgas. Paskutiniuose kilometruose tik lenkiau kitus dalyvius. Net nepajutau kaip finišavau. Maratonas krito po mano kojomis per 4:32:14. Nors tai lėčiausias mano maratonas ir pirmas toks su rimta siena, kurią pavyko įveikti,  didžiuojuosi savimi. Kartu pykstu ant savęs, kad neskiriu pakankamai laiko sportui, bėgimui ir pan. Bet toks gyvenimas. Kartais prioritetai keičiasi, bet visada malonu dalyvauti įvairiuose bėgimo renginiuose. Nors ir lėčiau, bet vis tiek judu į priekį... ir jau planuoju ateities startus. Labai norėčiau sudalyvauti Nidos pusmaratonyje, taip pat labai seniai dalyvavau Klaipėdos ekomaratone... Pabandom iš naujo!!!

2018 m. spalio 4 d., ketvirtadienis

Nidos pusmaratonis 2018. TOP TEN

Baisu. Neturiu laiko prisėsti ir rašyti savo dienoraščio.

Taigi, trumpai apie beprabėgantį dar vieną bėgimo sezoną. 

Deja, Kauno maratone birželio mėnesį nesudalyvau, o  į Cortina Sky Race neišvykau. Vasarą dalyvavau 100 km varžybose, kuriose po 50 km pasitraukiau iš trasos (nebaigiau, nes nebuvau pasiruošęs) ir dar prabėgau Medininkų estafetėje 5 km. Viskas. Daugiau nieko. 

Paskutiniu metu apimtas sąžinės graužaties pradėjau vis dažniau bėgioti. Nors mano bėgimai lėti ir trumpi, pavyksta iš lėto vėl prisijaukinti patį bėgimą. Vėl pradeda patikti, tai norėdamas tai išnaudoti pradėjau dairytis trumpų varžybų - po 5 km.

Vienas tokias radau Nidos pusmaratonyje. Atrodo kvaila trenktis iš Vilniaus į Nidą prabėgti 5 km, bet bėgikai mane supras. Geras oras, vaizdinga trasa, šiltojo sezono uždarymas, gera kompanija pakurstė mane vykti į šias varžybas.


Pasakysiu teisybę, starto linijoje nieko nesitikėjau iš savo pasiruošimo, tad starto koridoriuje atsistojau pačiame gale.

Šūvis. Startavęs pasigailėjau, kad pradėjau varžybas iš pačio galo. Masiškai lenkiau lėtesnius bėgikus ir prieš pasiekdamas pirmą trasos įkalnę bėgau jau gal koks 30. Kildamas į kalną aplenkiau dar kokią 10 bėgikų. Širdis taip greitai dar šį sezoną nėra dirbus -pulsas jau laikėsi apie 190 dūžių/min. Nuo kalno pasileidau kaip kamuolys - pravertė trail bėgimo įgūdžiai - taip aplenkdamas dar apie 10 varžovų. Toliau trasa driekėsi lygia vietove, bet apsukų nemažinau, todėl kirtęs 3 km žymą jau norėjau pristabdyti ir paeiti, bet pagalvojau, kad bus gėda prieš tiek aplenktų bėgikų, tad kantriai puškavau tolyn. Vis dar bandžiau vytis bėgiką esantį priekyje už kokių 40 m, tačiau prie jo neartėjau. Išsukęs paskutinį trasos posūkį ir išvydęs įkalnę už kurios buvo finišas, nebuvau tikras ar užteks jėgų finišuoti. Pulsas užkilo iki 200 dūžių/min, o aš bėgdamas stengiausi žiūrėti tik į kalniuko viršūnę. Guodžiau save, kad užbėgęs - truputį paėjėsiu. Užbėgau. Žvilgtelėjau per petį ir pamačiau man ant kulnų lipantį varžovą. Įjungiau aukštesnę pavarą ir skuodžiau žemyn kiek jėgos leido. Jei varžovas būtų lenkęs, jau būčiau neturėjęs jėgų pasipriešinti. Bet viskas gerai baigės, nes atsiplėšiau ir finišavau 10 vietoje tarp visų 5 km bėgimo dalyvių.


Nustebinau pats save, nes tikėjausi atbėgti per kokias 23 min., tačiau mano rezultatas buvo 20 min. 25 sek. Manau sėkmingo rezultato paslaptis yra tai, kad čia bėgau pirmą kartą, nes jei būčiau žinojęs tuos du kalniukus stūksančius trasoje tikriausiai nebūčiau taip spaudęs, o truputį tausojęs jėgas. 

Dar šiame sezone tikiuosi išlipti iš 20 min. ribos. Tai bandysiu padaryti Kaune vyksiančiame Pink Run bėgime.

Opa. Pabandom.