2014 m. gegužės 16 d., penktadienis

Pradedančio trailininko nuotykiai Sapieginėje

Prepare yourself well. Get used to the altitude through training. Use your mind for motivation. And most importantly, have fun. You need to enjoy what you do. If you don't enjoy what you're doing, it's not worth doing it. (Kilian Jornet)
 

Kitas įrašas dienoraštyje buvo numatytas tik birželio mėnesį, kadangi šiuo metu rengiuosi pagrindiniam gegužės startui 10 km distancijai (norėčiau pagerinti asmeninį rezultatą). Taip pat ruošiuosi birželio mėnesį įvyksiančiam kalnų bėgimui, tad rašymui nelabai lieka laiko, tačiau nepalankiai susiklosčius aplinkybėms jo atradau šiam įrašui. 

1 2 3 pradedam... Taigi, dėl laiko stokos, didelio užimtumo ir pan. šią savaitę bėgau visiškai nedaug, bet naujovė ta, kad beveik visi bėgimai buvo Sapieginės miškuose.

Pirmadienis. Kadangi prastai orientuojuosi miškuose, o Sapieginėje esu bėgęs tik kartą LTU trail running nation rengiamų treniruočių metu, kur buvo vedliai ir nereikėjo galvoti apie maršrutą, jaučiausi taip lyg būčiau išbėgęs į nežinią. Vos tik įbėgau į mišką viską pamiršau ir linksmai laksčiau kalniukais aukštyn žemyn. Kai supratau, kad reikėtų grįžti link namų, dairiausi didelėmis akimis pilnomis baimės, nes neturėjau supratimo į kurią pusę namai. Dar truputį palakstęs ratais, prisiminiau savo ištikimąjį laikroduką, kuris mane parvedė tiesiausiu keliu. Kaip aš džiaugiausi, kad išbėgdamas laikrodyje nusistačiau tašką, į kurį, jei prireiktų, galėčiau grįžti. Pasirodo, kad jo netgi labai prireikė.

Antradienis. Nuobodybė bėgant plentu...

Trečiadienis. Vėl pavyko ištrūkti į mišką, taip sakant "Into the wild". Pradėjau jausti kryptį į kurią pusę namai ir šiaip truputį orientuotis. Deja, nuklydau į tokią vietą, kur net nebuvo tako, o šlaitas beveik status. Tik radęs mažą stirnų takelį šiaip ne taip grįžau į taką. Ir šį kartą prireikė laikrodžio pagalbos...


Ketvirtadienis. Paklajojęs dvi dienas po mišką ir kalniukus nusprendžiau, kad pats laikas šturmuoti didįjį Sapieginės kalną. Suplanavau, kad tai padaryti galiu tris kartus. Du kartus pavyko pakankamai oriai, na o trečiąjį - nelabai. Likus 5 m iki viršūnės į ją kaparojausi keturiomis. Viršuje buvę žmonės net pasiūlė pagalbą. Jie buvo pasiryžę mane užtempti į viršūnę,  bet aš pareiškiau, kad ruošiuosi bėgimo iššūkiui Alpėse, ir išdidžiai atsisakiau pagalbos. Beje, jie pažadėjo pradėti bėgioti... matyt atrodžiau įkvepiančiai. Šį kartą namus radau savarankiškai ir labai tuo džiaugiausi, nors vėl klajojau užkampiais gąsdindamas stirnas ir voveres.

Penktadienis. Kadangi po darbų savaitgalinėje dienotvarkėje buvo poros valandų laisvas laikas, sumaniau išnaudoti jį treniruotei. Tiesiai nuskuodžiau prie didžiojo kalniuko ir pagal planą į  jį turėjau įkopti 4 kartus. Pirmą kartą užkopus į mane nustebusi žiūrėjo žavi šiaurietiško ėjimo entuziastė, kaip vėliau paaiškėjo ir bėgikė mėgėja. Pasisveikinus, pirmas klausimas buvo kodėl aš tai darau? ... Vėl papasakojau visą istoriją, kam ruošiuosi ir pan. Taigi, taip subėgiojau į kalną planuotus keturis kartus, viršūnėje pailsėdamas ir linksmai besišnekučiuodamas. Smalsumo vedina nepažįstamoji nusprendė ir pati išbandyti kopimą į kalną, kas jai puikiai pavyko.   Atsisveikinom iki Nike pusmaratonio vyksiančio Vilniuje gegužės 25 d. Minėto renginio metu daugelis iš Jūsų su ja vienu ar kitu būdu susidurs ;) Taigi, nenorėdamas vėluoti ir atsilikti nuo savo darbotvarkės nuskubėjau link namų.

Nors visą treniruotę saugojausi šlapių ir slidžių medžių šaknų ir kitų kliūčių, sparčiai bėgdamas namo praradau savo budrumą. Kadangi buvau šiek tiek pavargęs nepavyko sėkmingai peršokti kelyje pasitaikiusios kliūties. Užuot sulėtinęs ir perlipęs nuvirtusius medžius šokau per juos abu iškart. Pakibus ore supratau, kad peršokti  nepavyks, dar bandžiau atsispirti į pirmąjį rąstą, bet koja paslydo... Kritau. Dešinės kojos blauzda ir abiejų kojų keliai stipriai trenkėsi į pirmąjį rąstą. Tuo tarpu viršutinė kūno dalis sparčiai artėjo prie antrojo rąsto. Supratau, kad smūgio galva neišvengsiu. Dar bandžiau remtis ranka ir kristi korpusu ant medžio, tačiau galva sėkmingai pataikė į rąstą ir atšoko kaip kamuolys, o tuo metu žemės tvirtumą pajuto ir mano šonkauliukai su rankomis.

Iš to išgąsčio, kad gyvas galiu negrįžti namo, staigiai pašokau ir šlubuodamas bėgau namo. Nejaučiau skausmo, tik baimę, kad galiu nespėti iki namų ar bent jau savo gatvelės kur būtų žmonių, nes vaizdas akyse pradėjo plaukioti. Laimei, viskas baigėsi gerai. Pasiekiau namus, atsigavau ir pradėjau gydyti labiausiai nukentėjusią blauzdą. Penktadienio vakaro planai žlugo. Vos šlūbčiojau po namus.  Žinodamas, kad pažeistą vietą reikia šaldyti iš šaldytuvo išsitraukiau vanilinių ledų ir juos skanavau žiūrėdamas "Duokim garo". Pagalvojau, kad galėjo būti ir blogiau... 

Supratau, kad trail bėgime negali prarasti budrumo ir turi visuomet objektyviai įvertinti situaciją. Pamoka skaudi, tiesiogine to žodžio prasme, bet gerai išmokta.


Keturių dienų miške statistika. Trail running - 50 km, kurių metu surinkta 2141 m sukilimo. 

<...>

2014 m. gegužės 12 d., pirmadienis

Kiek jėgų turi bėgantis žmogus?

Organizatorių nuotr.

Į Trakus važiavau ramiai prasibėgti, nes per savaitę iki Trakų pusmaratonio tebuvau nubėgęs apie 50 km ir nesijaučiau pasiruošęs varžytis. Taigi, prieš startą gavau pasiūlymą prisijungti prie bendraklubiečio Jokūbo, pasirengusio gerinti savo asmeninį geriausią rezultatą pusmaratonio distancijoje, palaikymo komandos. Jo tikslas buvo pagerinti PB ir „išlipti“ iš dviejų valandų. Nuo pirmųjų žingsnių trasoje jį lydėjo greitieji bėgikai Ramunė, aš ir Linas. Palaikymo komanda veikė kaip tiksliai suderintas šveicariškas laikrodis – reikiamu momentu pagrindiniam bėgikui paduodavo buteliuką vandens ar elektrolitų, sudrėkindavo kempinėlę, atplėšdavo geliuką, apipildavo vandeniu ar fotografavo bėgimo metu. Sunkiu momentu palaikė ir skatino nelėtėti bei nepasiduoti ne tik savo komandos narį, bet ir kitus greta bėgančius bėgikus. Nors man pačiam bėgimo tempas buvo nedidelis ir sakyčiau toks „recovery run“, prisiminiau tuos laikus, kaip pats bėgdavau tokiu tempu varžybose ir su kokiomis valios pastangomis judėdavau finišo link. Pagarba Jokūbui už tai, kad sunkiu psichologiškai ir fiziškai momentu, kai trūko oro, maudė čiurnos, pradėjo skaudėti kelius ir manė, kad „nusiims“ jau 11-ajame kilometre, jis nepaisant visko susiėmė ir radęs savy jėgų tęsė kelionę finišo link.

Nežinau, kokį posakį ar frazę panaudoti, kuri atspindėtų šio bėgimo dvasią, bet tai, ką vakar padarė Jokūbas būtų galima apibūdinti taip: „A lot of people run a race to see who is fastest. I run to see who has the most guts, who can punish himself into exhausting pace, and then at the end, punish himself even more.” (Steve Prefontaine). Su itin gausiu žiūrovų palaikymu viso bėgimo metu, paskutiniuose kilometruose rekordininkas iš paskutiniųjų spaudė ir it vėjas lenkė varžovus nepalikdamas vilčių jį pavyti. Kaip po finišo pasakojo pats, daugiausia jėgų spurtui suteikė griežtas trenerio Karolio šūksnis, o labiausiai nuotaiką pakėlė Lino nurodymai, kad likus 1 km jis turi aplenkti mažiausiai 10 bėgikų, bei valdingi Nadios nurodymai. Dar buvo daug padrąsinimų ir net dviratininkės Linos palyda, kuri irgi prisidėjo prie to, kad Jokūbas paskutiniame kilometre pagreitėjo bene 2 minutėmis. Sprendžiant iš vakarykščio pasirodymo, šis bėgikas tikrai nesustos... Tik siūlyčiau kitam kartui išsikelti ambicingesnį tikslą ir daugiau įdėti darbo treniruotėse...
 
Organizatorių nuotr.

Kodėl šis įrašas atsirado bėgiko dienoraštyje? Pavyko iš arti pamatyti, kokią dramą išgyvena bėgikas bėgdamas ant savo galimybių ribos. Supratau, vieną dalyką - nesvarbu per kiek laiko bėgikas nubėga pusmaratonį - per 2 val. ar per 1 val. 30 min., ar per 1 val., kiekvienas iš jų atiduoda visas jėgas, kad pasiektų tikslą, o kiekvieno jų įdėtos pastangos yra maksimalios. Dar labai svarbus dalykas yra palaikymas, nustebau, kiek jėgų gali surasti žmogus išgirdęs tinkamą žodį ir horizonte matydamas finišo tiesiąją...
Taigi, jei perskaitei iki šios vietos, gal laikas savęs paklausti „o kiek jėgų turiu aš?“ ir išbandyti save bėgimo trasoje...

2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Kas turi pradžią, turi ir pabaigą...

K.Čachovskio nuotr.

Net nežinau, kaip pavadinti šį įrašą, kuris buvo pradėtas rašyti, kai dar buvau ryžtingai nusiteikęs žingsniuoti, o įvyko, kaip įvyko. Taigi, 1 2 3 pradedam...

Nemažai bėgikų ne tik bėgioja, bet ir dažnai išbando kitas sporto šakas, pvz.: plaukimas, dviračiai ir pan. Mano antra sporto šaka, jei ją galima taip pavadinti, yra šiaurietiškas ėjimas (nordic walking, toliau - NW). Šiaurietišku ėjimu susidomėjau prieš metus. Įsigijęs lazdas ir sudalyvavęs keliose vaikščiojimo treniruotėse, nusprendžiau išbandyti savo jėgas varžybose. Mano debiutas buvo suplanuotas Kauno pusmaratonyje 2013, bet susiklosčius nepalankioms aplinkybėms nedalyvavau varžybose. Taigi, kita galimybė išbandyti save buvo Trakų pusmaratonio 10 km NW rungtis. Kadangi rungtis nevaržybinė, prieš metus ramiai sau žingsniavau dairydamasis į Trakų apylinkes. Kai kažkas 2 kilometre priekyje einančiam ėjikui sušuko, kad jis antras, pagalvojau, kad galiu jį lengvai aplenkti - čia taiki mano nuotaika dingo ir pradėjau „gaudyti“ į priekį pabėgusį ėjiką ir ėjikę. Turiu pažymėti, kad tai padaryti nebuvo labai lengva, nes eidamas neturi tokio greičio pranašumo kaip bėgdamas, todėl į antrą vietą pakilau gal tik 9 kilometre, o ėjimo lyderę pavijau paskutiniuose trasos metruose ir finiše atsilikau tik sekunde. Pernai Trakuose 10 km įveikiau per 1:27:31.


Šįmet į Trakus ketinau grįžti geriau pasirengęs tiek fiziškai, tiek atnaujinęs ėjimo įrangą - lazdas. Labai daug dėmesio skyriau savo lazdų patobulinimui. Pernai susidūriau su prastu lazdos batuko sukibimu. Siekdamas išspręsti šią problemą ant batuko pritvirtinau atitinkamo minkštumo gumos padelį, kurį parinkau specialiai užsukęs į Trakus keletą savaičių prieš startą  ir vietoje įvertinęs grindinį, kuriuo žingsniuosiu. Tuo metu planavau, kad eisiu sausa asfalto danga. Abejonių kėlė ta trasos vieta, kur nėra kieto grindinio, nes pasikeitė pati trasa lyginant su pernykšte. Taigi, vis dar buvo daug faktorių, kurie kėlė man nerimą prieš varžybas ir galėjo sudaužyti mano svajonę šiemet atžingsniuoti pirmam.

Likus dienai iki starto sudalyvavau šauniame renginyje Masiniame šiaurietiško ėjimo žygyje, vykusiame Vingio parke ir Vilniaus gatvėse (keliose nuotraukuose šmėžuoju ir aš...). Deja, žygio metu supratau, kad NW jau nebeteikia tiek džiaugsmo kaip ankščiau. Žygyje pakako nueiti 550 metrų, kad suprasčiau, kad atėjo laikas padėti lazdas į šalį. 



Taip ir padariau. Sustojau, nusiėmiau lazdas ir apsisukęs nupėdinau link mašinos prieš visą minią "šiauriečių", kurių veiduose švietė šypsenos.  Buvau laimingas už juos, ir kartu vyliausi, kad galbūt kažkada aš dar eisiu, bet tikrai ne artimiausiu metu. Planas dalyvauti Trakų pusmaratonio NW rungtyje buvo atšauktas.

Trakų pusmaratonyje dalyvavau pusės maratono bėgimo distancijoje, kurioje iš arti mačiau, kaip kitas pagarbos vertas bėgikas pagerino savo asmeninį PB, bei kiek tam reikia ryžto ir valios. Visa tai yra verta atskiro įrašo dienoraštyje, tad laukite tęsinio. Šį kartą pagrindinis herojus būsiu ne aš.... 

2014 m. gegužės 8 d., ketvirtadienis

Kaip pradėjau rašyti šį Blog'ą...



Šiandien važiuodamas pro Šiaulius prisiminiau nuotykių lentynes "Aplink Rėkyvą 2014", kuriose šį pavasarį dalyvavu pirmą kartą. Tuomet grįžęs iš varžybų įkėliau į FB užtarnauto medalio nuotrauką bei trumpai aprašiau patirtus įspūdžius. Praktiškai nuo šio įrašo ir gimė Bėgiko dienoraštis. Taigi juo ir dalinuosi:


<...> Šiandien pavyko įgyvendinti seną planą sudalyvauti nuotykių lenktynėse "Aplink Rėkyvos ežerą". Prieš varžybas skaitydamas atsiliepimus apie buvusias varžybas nesitikėjau lengvo pasivaikščiojimo, bet ką patyriau šiose lenktynėse pranoko visus lūkesčius. Pirmas šokas buvo, kai iki juosmens įsmegau į liūną, nurijęs šį kartėlį tęsiau varžybas, tačiau likimas man buvo negailestingas - bėgau, klupau ir slidinėjau pelkėje, nuvirtę medžiai išbandė ne tik mano blauzdikaulių, bet ir šonkaulių tvirtumą. Aštrios medžių šakos tarsi rykštės aižė visą kūną, eglių ir pušų šakos antausiais talžė veidą, o jų spygliai smigo į akis. Pelkė kėsinosi pavogti net batus, teko stoti ir tvirčiau rišti raištelius. Kai šalčio ir drėgmės persmelktos kojos pradėjo silpnėti, keletą kartų kritau veidu į purvą, bet vis pakildavau tikėdamasis, kad tai paskutinis kartas. Vienintelė mintis, kuri vertė nekreipti dėmesio į skausmą buvo " I'm made of stone"  Paskutinius kilometrus klampodamas pelkėje nuo šalčio nebejaučiau kojų žemiau kelių, atrodė lyg bėgčiau su protezais. Laimė, kad viskas baigėsi laimingai - pasiekiau finišą. Nors koja sutinus, o šonai aptalžyti, jaučiuosi laimingas įveikęs Rėkyvą... rekomenduoju šias varžybas išbandyti.. <…>

Bėgimas Aplink Rėkyvos ežerą 2014 (youtube video medžiaga).

Šiandien labiausiai džiugina, kad puslapis kasdien yra aplankomas skaitytojų, todėl noriu padėkoti tiek draugams, paskatinusiems rašyti, tiek šio dienoraščio skaitytojams.


Iki susitikimų varžybose…

2014 m. gegužės 4 d., sekmadienis

Nuvarytus arklius nušauna arba kada laikas gerinti 5 km asmeninį rekordą...


Ankstų sekmadienio rytą ryžtingai nusiteikusių bėgikų ekipažas išsiruošė į Panevėžyje vykstantį Eurovaistinės bėgimo taurės etapą. Šįkart buvome pasiruošę varžytis 5 km distancijoje. Taigi vykau aš, silpnų kojų, bet didelės ir geros širdies bėgikas (kaip smagu save pagirti...); greitoji bendraklubietė, bėganti viską, kas juda ir turinti gebėjimą „atsistatyti“   po varžybų per 3 valandas (sklando tokios legendos); taip pat greitasis ekipažo narys - 100 m distancijos profesionalus sprinteris; ir bėgimą oficialiai metęs, bet nuo jo nepabėgęs buvęs bėgikas (autoriui ekipažo narių vardai žinomi).  Kelionė neprailgo, nes pasišnekučiuodami sparčiai magistrale skriejome į Panevėžį.
Prisipažinsiu, kad prieš kiekvienas varžybas susirandu sau „motivational song“, kurią sunkiu varžybų momentu prisimenu taip nukreipdamas mane blaškančias mintis ir trukdančias bėgti, pvz.: „ką aš čia veikiu“ ir pan. Bet daugkartinė įvairių varžybų nugalėtoja pasiūlė savo alternatyvą, kuri man labai patiko ir vėliau nuo trečio kilometro man labai padėjo.  Vėliau įdėsiu nuorodą.
Taigi, taip nuotaikingai klausydami įkvepiančių dainų atvykome į Panevėžį, sutikusį mus labai svetingai. Kadangi čia lankiausi pirmą kartą užfiksavau keletą akimirkų atminčiai...



Apšilus atėjo laikas stoti į startą. Pirmą kartą atsistojau pačiame priekyje. Neslėpsiu buvau labai laimingas, nes nuaidėjus starto šūviui nereikėjo lenkti lėtesnių bėgikų ir iš karto galėjau bėgti savo tempu. Nors ir turėjau laikrodį nebuvo kada į jį žiūrėti - tiesiog bėgau kaip bėgosi, bet vis galvoje sukosi įkyri mintis „priekyje įtartinai mažoka varžovų – greit lūši“. Mintyse atsakiau „cha, you made my day“, sunkumai mane visada skatina lėtai irtis pirmyn.  Kadangi jaučiau, kad lėtėju, o vidinių rezervų palaikyti tempą nebebuvo, pradėjau mąstatyti, kokios viso to priežastys. Štai mano lėtą bėgimą pateisinančios alinkybės:
1.  Praeitą sekmadienį Kaune atiduotos visos jėgos išbandant save pusmaratonyje ir gerinant šios distancijos PB.
2.    Ketvirtadienį sudalyvauta Miško trasos 20 km rungtyje, kur tik sekundės dalimis atsilikau nuo žaviosios bėgimo profesionalės Crazy Daisy, „nušluoščiusios man nosį“ ne vienose bėgimo varžybose. Net neįtariate, kiek jėgų atidaviau šiame bėgime. Vienintelė mintis, kuri neleido sulėtėti buvo ši: Jei taip bėgti gali JI, tai tikrai galiu ir aš”. (Crazy Daisy).
3. Vakar šeštadienį sudalyvau LTU Trail Running People rengiamose treniruotėse Sapieginės kalniukuose, kur su nekantrumu tikėjausi ir laukiau kalniukų dar treniruotei neprasidėjus. Bet išbėgus į mišką entuziazmas pradėjo blėsti, nes silpnos kojos ne taip jau lengvai nešė šeimininką į kalniukus. Viename šlaite pagalvojau "Velnias, aš ne kalėjime ir sunkiųjų darbų man neskirta", bet ši ir kitos panašios mintys išgaruodavo pasiekus viršūnę ir išdidžiai sau pasakydavau "Taip, aš tai padariau". Dar šiandien jaučiau raumenų maudimą.
4.    Iš viso per paskutines septynias dienas prieš šiandienos startą nubėgau apie 115 km, o ilsėjausi priverstinai vienintelę dieną penktadienį dėl atsinaujinusio antakaulių skausmo.
Taip ramiai panirus į apmąstymus ir  pasiekus 3 km žymą, atsirado noras stoti. Pulsometras rodė 196 dūžius/min. Čia pagalvojau sustosiu, paeisu ir nukritus pulsui vėl bėgsiu, bet orumas to neleido daryti, be to, prisiminiau bendraklubietės rekomenduotą dainą.
 
Suveikė. Pramušiau "sieną" ir ne tik sugebėjau daugiau nebelėtėti, bet net ir nežymiai pagreitėti paskutinius du kliometrus lyginant su trečiu. Štai statistika:


Džiaugiausi sėkmingai pasiekęs finišą ir pagerinęs 5 km asmeninį rekordą, kuris nuo šiol 18:23:30. Yeah! Maža pergalė prieš save patį...
Atsigavęs jau po keletos minučių šūkavau 5 km moterų apdovanojimų ceremonijoje. Kaip ir tikėtasi, dailioji ekipažo narė lipo ant aukščiausio pakylos laiptelio, o laipteliu žemiau jai kompanija palaikė kita mūsų klubo narė.
Vėliau buvo smagu stebėti azartišką profesionalių bėgikių merginų kovą dėl 10 km distancijos nugaletojos vardo.
Pasimėgavę vaišinama kava patraukėme link namų. Pakeliui užklupęs lietus, tarsi, nuplovė visą varžybinį nuovargį, todėl geros nuotaikos artėdami link namų planavome kitus artėjančius startus.
Šiandien viskas. Dar viena "diena išbraukta iš gyvenimo“, bet to nesigailiu. Jaučiuosi kaip nuvarytas arklys... laikas pailsėti. Pažadu, kad kitas įrašas dienoraštyje bus ne apie bėgimą, bet nepažadu, kad jis bus ne iš bėgimo renginio.

Iki susitikimo Trakuose...


2014 m. gegužės 2 d., penktadienis

Poilsio diena

Painting by Kelly Vivanco

Siurbčiodamas arbatą sėdžiu ir mąstau kokio velnio kankinu savo kūną ir protą versdamas atlaikyti jam iki šiol neregėtus krūvius. Skausmas ir kančia tapo nuolatiniais mano draugais, o paskutinio karto kai neskaudėjo kokio raumens, raiščio ar sąnario nebepamenu. Užsitarnavau poilsio. Balandį nubėgau 419 km. Deja, esu jau toks, kad nesimokau iš kitų patirties ir tik pats nusvilęs, stabteliu ir susimąstau, kad to buvo galima išvengti.  Kaip ten bebūtų, prieš porą mėnesių gavau rimtą antausį, kuris privertė persvarstyti savo elgesį. Sėkmingai pradėjęs 2014 m. sezoną, kas savaitę bėgau virš 100 km. Savijauta buvo puiki, jokių nusiskundimų negavau nei iš savo kojų, nei iš širdies. Tačiau staiga, vieną dieną dešinėje kojoje pajutau stiprų skausmą, kuris apšilus dingdavo. Sudalyvavęs 8 km varžybose, vis dėlto supratau, kad su koja kažkas negerai - nebegalėjau nei eiti, nei bėgti, nei vairuoti automobilio. Nusprendžiau, kad šįkart lengvai išsisukti nepavyks. Netrukus buvo nustatyta priežastis - periostitas. Ne, ne, ne prostatitas... Blauzdikaulio periostitas dar visiems gerai žinomas kaip antkaulio uždegimas.  Man buvo paskelbtas verdiktas, kuris pakirto kojas ir buvo nepakeliamas – bėgimą galiu pamiršti, o jei noriu aktyviai gyventi, galiu nusipirkti dviratį. Tai išgirdus, man iš po kojų išslydo žemė, pasijutau tarsi eičiau lynu per prarają bijodamas prarasti pusiausvyrą. Vienintelė išeitis, kurią mačiau, buvo eiti į mišką ieškoti šakos... nebegalėjau priminti visiškai kojos, todėl lazda būtų pravertus. Tik netekęs, to ką laikiau rutina, supratau, koks svarbus bėgimas man buvo. Tai buvo būdas išvalyti galvą po sunkios darbo dienos, pabūti vienam su savimi pačiu, turėjau galimybę varžytis, tobulėti, siekti savo tikslų, planuoti ir t.t. Staiga liko tik tuštuma ir veriantis kojos skausmas. Džiaugiuosi, kad šį kartą pavyko atsitiesti ir pakilti, nes stebėtinai greitai (per porą sav.) grįžau į reguliarų treniruočių režimą su dar didesne jėga ir motyvacija bėgti. Neslėpsiu, labiausiai padėjo tikėjimas, kad greit pasveiksiu, ir kitų palaikymas, net ir tų, kurie sakė, kad po 6-9 mėn. vėl galėsiu bėgti, nes kiekvienas nors ir mažas vilties žiburėlis skatino nepasiduoti. 

Žinoma, kiekviena istorija turi turėti moralą. O moralas kame? Tame, kad išgirdus pirmus kūno signalus, verta sustoti ir pailsėti. Žmogaus kūnas tobula sistema, kurią reikia saugoti ir tausoti. Įgijęs tokios patirties tapau atsargesnis. Įsitikinau, kad rezultatus pavyksta gerinti tik kryptingai derinant darbą su poilsiu...

Taigi, kai mano bičiulis antkaulių uždegimas vakar vėl pasikėsino smogti tik dabar jau dviguba jėga (niekšas nusitaikė į abu blauzdikaulius), aš ramiai ir  be sąžinės graužimo pasiėmiau laisvadienį nuo bėgimo. 

Šiandien nebėgu, kad galėčiau bėgti rytoj...