2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis

Ko gero, paskutinis maratonas...

Turbūt pats ilgiausias įrašas mano dienoraštyje skirtas aprašyti 2014-11-08 įveiktą Klaipėdos EKO maratoną.
 
Organizatorių pav.
2014-11-06. Ketvirtadienis. Liko dvi dienos iki starto maratone. Susimąsčiau apie pasiruošimą šiam startui. Prisipažinsiu, kad šį sezoną maratono bėgti nenorėjau ir neplanavau. Tiesiog dauguma bėgiojančių kolegų lyg pamišę ruošėsi saviems startams, o tai kažkiek paveikdavo ir mane. Nors neturėjau noro, tačiau maniau, kad motyvaciją ruoštis maratono distancijai sustiprins registracija varžyboms. Taigi, dar rugpjūtį užsiregistravau bėgti maratoną Vilniuje ir Amsterdame (įsigijau registraciją, užsisakiau viešbutį, nusipirkau lėktuvo bilietus).  Tačiau Vilniaus maratone vietoje visos distancijos pasirinkau pusę nuotolio, o į Amsterdamą neradau motyvacijos vykti apskritai – nenorėjau daužyti pėdų į asfaltą, o svarbiausia jaučiau, kad tas maratonas ne man... Buvau tvirtai nusprendęs šiemet apskritai nebėgti maratono. Prieš porą savaičių galvoje sukosi mintys, kiek daug jėgų įdėjau treniruodamasis pirmąjį šių metų pusmetį – bėgdavau per savaitę virš 100 km, kartais du kartus per dieną, kartais į darbą ir atgal namo, o po to dar dalyvaudavau treniruotėje. Prisiminiau, kaip antrąjį pusmetį vis mažinau krūvius, leisdamas pailsėti sau ir kaupdamas jėgas naujiems iššūkiams. Supratau, jog visą sukauptą patirties, jėgų bagažą reikėtų panaudoti ir išbandyti save. Pradėjau dairytis trail'o varžybų ar kažko panašaus. Deja, mūsų kraštuose tokio tipo renginių gausa bėgikų nedžiugina. Varžybų kalendoriuje dėmesį patraukė legendinis Klaipėdos Eko maratonas, kurio trasa driekiasi miško takeliais. Atsižvelgiant į tai, kad lengvi bėgimai man nepatinka, o tai, ar atbėgsiu minute vėliau ar ankščiau man nelabai rūpi, akimirksniu supratau, kad šiame bėgime noriu sudalyvauti. Tuo metu, kai kiti bėgikai renkasi lygias it stiklas maratonų trasas, nagrinėja orų prognozes sekdami oro temperatūrą ar vėjo greitį, lyg ruošdamiesi pasaulio rekordo gerinimui, mano galvoje sukosi tokia mintis „Ar aš bėgioju tam, kad būtų lengva, ar tam, kad pasipuikuočiau prieš kitus FB puslapyje, ar tiesiog tam, kad mėgaučiausi bėgimo teikiamu malonumu?...“ Taigi, su lyg ta akimirka viskas buvo nuspręsta - startuoju šeštadienį. Mano bėgimo strategija – patikrinta ir patikima, kurią naudojau bėgdamas pirmąjį maratoną - bėgsiu pagal pulsą arba savijautą. Svarbu pirmoje distancijos pusėje bėgti savo planuojamu ar net lėtesniu tempu, kad antroje distancijos dalyje būčiau šviežias it agurkėlis ir turėčiau jėgų pagreitėti, juo labiau, kad pasak, bėgimo specialistų bėgimas miško danga pareikalauja daugiau fizinių jėgų ir dažniausiai bėgikas miške bėga 10-20 sekundžių lėčiau nei ant asfalto dangos bėgdamas ta pačia pastanga.
 
 Planuodamas bėgimo greitį (tempą) pasitikrinau spalio bėgimo statistiką. Nubėgau 260 km, o vidutinis bėgimo tempas 6 min/km. Visai neblogai. Jaučiuosi maratonui pasiruošęs. Vienintelis dalykas, kuris gali pakišti koją planuojamo rezultato pasiekimui – seniai bėgau ilgesnį atstumą nei pusė maratono, tačiau mano nuomone maratonas nėra tokia distancija, kuriai įveikti reikėtų ypatingo pasiruošimo. Visai kitas dalykas, jei sieki maksimalaus greičio ir aukšto rezultato, tuomet pasiruošimas būtinas.
 
2014-11-10. Pirmadienis. Maratonas įveiktas. Įspūdžiai iš bėgimo trasos baigia nuslėgti. Galiu ramiai apmąstyti ir įvertinti paskutinį rimtą sezono startą. Ankstų šeštadienio rytą išriedėjau pajūrio link. Pusiaukelėje lietus pylė kaip iš kibiro, net apsidžiaugiau, kad bėgimas nuo to bus tik įdomesnis, bet kuo arčiau link Klaipėdos, tuo labiau oras taisėsi. Pasiekus starto vietą miške, atrodė, kad dabar yra ne lapkritis, o koks nors balandžio mėnuo. Bėgimui oras pasitaikė kaip niekada geras – apie 6 laipsniai šilumos, nė menkiausio vėjelio, o miško vėsa garantavo malonų bėgimą.

K. Vaičiaus nuotr.
 
Nustebino organizatorių pasiruošimas varžyboms – buvo naudojama moderni laiko matavimo įranga, filmavimo/fotografavimo įranga, kuri fiksavo bėgikus ir jų įveiktus ratus, o kiekvienas įveikęs maratoną gavo diplomą ir galėjo pasivaišinti arbata ir kitais gardumynais. Ir visa tai nekainavo nė cento. Malonu, kad yra bėgimo entuziastų, skiriančių savo laiką tokių renginių organizavimui. Tokiuose nekomerciniuose bėgimuose jautiesi savas arba po ilgų metų klajonių atsidūręs senų pažįstamų susitikime... Prieš startą dar spėjome pasišnekučiuoti su bėgikais iš Kauno, na o svarbiausia su pačiu Piotru Silkinu, žmogumi, kurio bėgimo pasaulyje pristatinėti nereikia. Pasirodo, vien šiais metais Piotras nubėgo virš 8100 km. Įspūdinga.
 
Taigi, dabar trumpai apie patį bėgimą. Starto šūvis ir minia bėgikų pasineria į rudenišką miško ūkaną. Pirmas kilometras lėtesnis - tebėgu 4:45 min/km tempu. Porą kilometrų ieškojau savo varžybinio pulso, kuriuo man maloniausia bėgti ir pasirodo šiandien jis buvo apie 173 dūžius per minutę. Kadangi trasa buvo šiek tiek kalvota, vietomis buvo klampaus ir palaido smėlio, kuris silpnina atsispyrimą, o retkarčiais reikėdavo saugotis išlindusių medžių šakų, mano vidutinis greitis buvo apie 4:30 min/km. Sunkiausia rato atkarpa buvo paskutinis kilometras iki rato pabaigos, nes reikėjo bėgti visą laiką į nestatų kalniuką ir tai šiek tiek vargino, bet dažniausiai čia aplenkdavau kitus bėgikus. Taip ramiai bebėgdamas įveikiau 21 km per 1 valandą ir 35 minutes. Nors šiek tiek ir skaudėjo dešinį šoną, prasikvėpavęs tęsiau savo kelionę tikslo link. Nežinau, kodėl, bet nuo pusės maratono save motyvavau tokia mintimi. Dabar tu bėgi pusę maratono, o kad ką tik prabėgau pusmaratonį visiškai pamiršau. Man buvo per sunku galvoti apie tai, kiek nubėgau ir kiek dar liko, tad nenorėjau apkrauti savo pasąmonės mintimis apie kilometražą. Tuo metu buvau optimistiškai nusiteikęs ir net nenutuokiau, kas laukia manęs ateityje. Valios pastangomis vieną ratą po kito bėgau netgi greičiau nei pirmoje maratono dalyje. Mano greitis pakilo iki 4:22 min/km. Čia ir prasidėjo "linksmoji" maratono dalis. Pradėjau jausti skausmą keliuose, kirkšnyse ir pilvo srityje. Vis dar bėgau, mano nuomone atrodydamas dar oriai. Tačiau nuo šiol kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų, kad kojos tinkamai atliktų savo darbą. Artėjant link kontrolinio punkto kiekvieno rato pabaigoje norėdavau „nusiimti“, o tas menkas kalniukas kiekvieną kartą atrodė vis statesnis. Mintyse jau nebeliko vietos mąstyti nei apie tempą, nei apie greitį ar bėgimo techniką. Norėdamas nukreipti dėmesį nuo minčių apie pasidavimą pradėjau dainuoti. Tuo metu atrodė nežmoniškai sunku ne tik kelti kojas, bet ir kvėpuoti, tačiau įdomiausia, kad taip bėgdamas vis dar aplenkdavau lėtesnių bėgikų. Situacija nebuvo tokia beviltiška. Kad žinočiau, kad vis dar galiu bėgti kitą ratą, kontroliniame punkte bandydavau apskaičiuoti savo prognozuojamą finišo laiką. Išbėgdamas į paskutinį ratą, supratau, kad pabaiga netoli. Tačiau vietomis bėgti negalėjau. Sau pažadėjau, kad maratono daugiau nebėgsiu. Palengvėjo. Paskutiniame rate buvau sustojęs gal du kartus, bet supratęs, kad jei pastovėsiu ilgiau – nesugebėsiu bėgti, vėl išsijudindavau. Dar niekada taip nesijaučiau varžybose: bėgu lėtai, pulsas aukštas, dedu protu nesuvokiamas pastangas, kad judėčiau į priekį, o bėgimo greitis tik apie 5 min/km. Šiek tiek nušvito akyse, kai supratau, kad teliko 1 km ir 195 m. Iš lėto greitėjau, kol paskutinius 195 m prabėgau 3:36 min/km greičiu. Kirtau finišo liniją. Laikrodis užfiksavo 03:11:08. Sustojau. Susvirduliavau. Supratau, kad bene pagrindinis šio rezultato kaltininkas - profesionali vandens ir geliukų padavinėtoja ir palaikymo guru, kuri dar kelionės į pajūrį metu neva netyčia mestelėjo frazę: „kad nubėgtum maratoną reikia turėti kiaušus“. Po tokių žodžių man nebeliko kelio atgal kaip tik sukandus dantis kiekvienu žingsniu irtis į pergalingą finišą. Dar nežinia, kaip viskas būtų susiklostę, jei ne superinė pagalba varžybų metu, bėgte paduotas atplėštas geliukas, nuluptas bananas, perlaužtas miusli batonėlis ar gurkšnis kolos... Na, o labiausiai į priekį turbūt stūmė nerimastingas žvilgsnis, tad pro jį stengdavausi prabėgti kuo greičiau, kad nematytų manęs sukritusio ir kiek išėjusio...  Apsidairiau aplink ir pagalvojau, o kas būtų buvę jei būčiau sąžiningai treniravęsis, daręs tempines treniruotes, sąžiningai bėgęs ilgus bėgimus, laikęsis savo varžybų strategijos ir t.t. Bet supratau, kad tokiems apmąstymams ne vieta ir ne laikas. Nuskubėjau džiaugtis savo rezultatu ir atšvęsti pergalę prieš save patį išgerdamas organizatorių arbatos. Trumpai pasidalijęs įspūdžiais su bėgimo nugalėtoju ir kitais varžybų dalyviais bei padėkojęs organizatoriams, išvykau atgauti jėgas...
 
Vis dar prisimenu mišką ir jei kada sulaužysiu sau duotą pažadą nebėgti maratono, šią pagarbos vertą distanciją bandysiu pažaboti miškuose ar kalnuose... Nuo šiol man žodis "maratonas" asocijuojasi su 42195 m miško takeliu, 1 avižiniu batonėliu, puse banano, 1 litru vandens, 3 geliukais ir pora gurkšnių kolos bei sunkiu darbu treniruotėse.

Viskas. Bėgimo sezoną laikau uždarytu. Laikas poilsiui. Netrukus pradėsiu pasiruošimą savo tradicinėms varžyboms – bėgimui „Aplink Želvos ežerą“. Iki to laiko ketinu daugiau dėmesio skirti savo kitam pomėgiui, kurį per bėgimą buvau nustūmęs į antrą planą - kulinarijai. Tad nenustebkite, jei kada šiame dienoraštyje išvysite, kokį įrašą apie tai, kaip pasigaminti skanų steiką J