2015 m. spalio 5 d., pirmadienis

BERLYNO MARATONAS 2015. Bėgimas be sienų


 
Daug dienų praėjo nuo paskutinio įrašo dienoraštyje. Prisipažinsiu, kad vasarą pritrūkdavo motyvacijos paimti plunksną į rankas, o ir varžybose beveik nedalyvavau. Tačiau šįkart esu pilnas šviežių įspūdžių iš Vokietijos sostinėje praūžusio legendinio 42-ojo Berlyno maratono, kuriame pildėsi R. Kančio olimpinė svajonė, nugalėtojas bėgo su krentančiais vidpadžiais, o paskui juos pasileido daugiau kaip 40.000 bėgikų. Tarp jų buvau ir aš. Prieš metus laimėjęs loteriją į Berlyno maratoną, turėjau ambicingų planų ir mąsčiau maratoną subėgti greičiau nei per tris valandas. Šis tikslas atrodė ranka pasiekiamas, ypač po pernai Kalipėdos EKO maratone pasiekto 3:11:08 rezultato. Neslėpsiu, šį sezoną aptingau, o gal turėjau per daug varginančių varžybų, nes subėgau 2 klasikinius maratonus, kalnų maratoną Lenkijoje ir 83 km ultrą bėgimą Kernavė – Vilnius, tad planas „išlipti iš trijų valandų“ jau atrodė kaip tolima žvaigždė rūke...

Aš nebūčiau aš, jei būčiau sudėjęs rankas ir tik laukęs išvykos į Berlyną. Prabėgus savaitei po Kernavės bėgimo, liepos 1 dieną pradėjau savarankišką ir galima sakyti savamokslį 13 savaičių pasiruošimą didžiausiam rudens startui. Pirma savaitė buvo skirta išsijudinimui, o nuo antros savaitės prasidėjo darbas - bėgau intervalines, tempines treniruotes, greitas pusiau ilgas distancijas, laksčiau Sapieginės kalniukais ir jaučiau grįžtančią ištvermę ir greitį. Šeštą savaitę apkartino patirta kelio trauma žaidžiant tinklinį – pakako vieno nesėkmingo nusileidimo po šuolio ir keletą dienų negalėjau paeiti nejausdamas skausmo. Vis dar bandžiau grįžti į bėgimą, tačiau negalėjau bėgti daugiau nei 15 km, o apie greitas treniruotes buvau priverstas pamiršti apskritai. Taigi, supratau, kad nieko nepakeisiu ir rugpjūčio mėnesį skyriau poilsiui. Atsigavęs, dar sudalyvavau renginyje „Bėgimas Plungės miesto seniūno taurei laimėti“, ten pavyko ištaškant visas jėgas 10 km įveikti per 40:50. Šiek tiek grįžo pasitikėjimas. Rugsėjį subėgau pirmą ir paskutinį ilgą bėgimą – apie 34 km. Tada atėjo esminis apsisprendimo momentas – važiuoti į Berlyną ir prabėgti maratoną pagal pasiruošimo lygį, t.y. išlipti iš 4 valandų arba nešvaistyti laiko, pinigų ir šį startą atidėti kitiems sezonams. Kaip supratote, pasirinkau pirmąjį variantą ir dėl to visiškai nesigailiu. Per 13 savaičių nubėgęs apie 520 km, iš jų vieną ilgąjį 34 km bėgimą, išvykau į Berlyną.

 
Starto rytą Berlyno centrą užtvindė bėgikai. Jau nusileidus į metro buvo aišku, kad šiandien visi keliauja prie Brandenburgo vartų, o apie 60 proc. keleivių ant batelių segi laiko matavimo daviklį :J Kurioje stotelėje išlipti ir kuria kryptimi eiti nekilo abejonių, pats žmonių srautas tiesiog nunešė reikiamu maršrutu. Jau netrukus stovėjau savo D starto koridoriuje su greitaisiais bėgikais. Prieš pat startą minia truputį susispaudė, o po šūvio nėrė lyg į laisvę išsiveržę laukiniai. Teko ir man. Tačiau jau po kelių šimtų metrų mano pulsas pasiekė 150 dūžių per minutę ir prilėtinau iki savo planuoto tempo. Mane visi lenkė, ne tik iš mano starto koridoriaus, bet ir  E, F, o vėliau ir lėčiausi H koridoriaus bėgikai. Tuo tarpu aš bėgau sau ramiai, kas 5 km sustodamas atsigerti ir užkąsti. 28 km atėjo mano „šlovės“ akimirka ir pradėjau visus lenkti. Trasoje jau prasidėjo pažįstami vaizdai: kam sutraukė koją mėšlungis, kas vos velka koją už kojos, kas švelniai apsikabinęs medį stovi, o kas ir ant šaligatvio prisėdęs. Prisipažinsiu man ir pačiam 30 km buvo jau sunkoka, tad pasiėmiau vieną iš rėmėjų dalintų geliukų. Suvartojau jį, bet energijos antplūdžio nepajaučiau. Apsidairiau aplinkui ir nusprendžiau, kad bėgu žmonių baltais veidais grupėje. Ir buvo visai nesvarbu ar šalia bėgo tamsiaodis, azijietis ar kitos rasės bėgikas, visi mes buvome pabalusiais veidais ir krauju pasruvusiomis akimis, lyg zombiai, yrėmės finišo link. Nuo 30 km per daug nekreipiau dėmesio į pulsą ir pradėjau spausti. Gaila, tačiau iki 35 km visos papildomos jėgos padėjo ne pagreitėti, o tik išlaikyti prieš tai buvusį tempą. Nuo 35 km dar paspaudžiau, o nuo 40 km galima sakyti skriejau, nes bėgau jau po 4:30 min/km tempu. Į finišą atbėgau su lietuviška trispalve gauta iš palaikymo komandos 41 km :D Finišavus, turbūt pirmą kartą, pajutau tą mistišką "runners high". Svirduliuodamas pasiėmiau medalį ir patraukiau į atsigaivinimo zoną. Nors jaučiausi gerai, atrodžiau tikriausiai ne kaip, nes nepažįstamas bėgikas priėjo ir padavė stiklinaitę vandens. Atsigavau. Papozavau fotografams, pasiėmiau dovanų maišelį, išsigraviravau ant medalio laiką, pasiėmiau diplomą ir patraukiau namų link (visa tai be jokių eilių). Dabar viską ramiai apmąstęs esu laimingas pasiektu rezultatu dėl šių priežasčių:

1. Įdėtas darbas treniruočių metu atitiko pasiektą rezultatą su kaupu.
2.Tą kaupą pridėti pavyko tiek dėl asmeninės palaikymo komandos, tiek dėl 1 milijono berlyniečių, kurie išėjo sekmadienį į gatves ir skatino bėgikus, taip sukurdami šventę sau ir visam miestui.
3. Į priekį stūmė ir dažnos muzikinės stotelės, kuriose skambėjo nuo vokiškų šlagerių iki Afrikos būgnų ritmų. Patys miestiečiai, įrengdavo nuosavas muzikines stoteles sudėję koncertinę garso aparatūrą balkone arba atsinešę prie trasos savo grotuvą ir pan.
4. Dėl pačio bėgimo esu patenkintas, kad laikiausi savo plano ir subėgau maratoną su negative split‘u. Pirmą pusę nubėgau per 1:52:00 (vid. tempas 5:18 min/km), o likusią dalį paspartinau ir nubėgau per 1:45:03 (vid. tempas 4:59 km/min). Jaučiu, kad antroje pusėje galėjau dar pridėti greičio, bet truputį pristabdė griuvę bėgikai, kuriuos gaivino medikai, tad stengiausi neperspausti. Viso trasoje užtrukau 3:37:03.

Split
time
diff
min/km
km/h
5 km
00:26:27
26:27
05:18
11.34
10 km
00:53:16
26:49
05:22
11.19
15 km
01:19:49
26:33
05:19
11.30
20 km
01:46:28
26:39
05:20
11.26
Halb
01:52:00
05:32
05:03
11.89
25 km
02:12:10
20:10
05:11
11.61
30 km
02:37:51
25:41
05:09
11.68
35 km
03:03:00
25:09
05:02
11.93
40 km
03:27:02
24:02
04:49
12.48
Finish
03:37:03
10:01
04:34
13.16


Berlyno maratonas man kaip bėgikui atvėrė akis. Čia supratau, kad tinkamai organizuotas bėgimas gali būti šventė tiek bėgikams, tiek sirgaliams, o geros emocijos lydinčios visus 42 km palieka žymiai didesnį įspūdį nei skaičiukai prie finišo linijos. Žinoma, galima sakyti, kad šneku nesąmones, nes bėgau lėtai ir nepasiruošęs. Pritariu. Todėl Berlyno maratoną rekomenduoju ir tiems kas nori siekti asmeninio geriausio savo rezultato. Tam čia yra idealios sąlygos. Tinkamas oras. Ryte vėsu, daug pavėsio trasoje, tad maža tikimybė perkaisti. Trasa lygi ir kartais toks jausmas, kad vietomis yra ilgų vos pastebimų nusileidimų, kur kojos pačios neša. Dar vienas privalumas, kad bėga daug panašaus lygio bėgikų, už kurių gali "kabintis", ir taip lengviau palaikyti norimą tempą. Vieną kitą sekundę numesti padeda ir nuolatinis palaikymas. Ne veltui čia gerinami pasaulio rekordai... Į Berlyną dar sugrįšiu ir aš - gerinti saviškio :D

Taigi, nesvarbu kokie jūsų tikslai – sumušti savo asmeninį rekordą ar prasibėgti su tūkstančiais bendraminčių, Berlyno maratoną tikrai rekomenduoju.

P.S. 12 valandų praleidau už vairo tam, kad nubėgčiau 42 km, o po to dar 12 valandų atgal namo, nusiaubiant kiekvieną pakelės greito maisto restoraną. Ironiška, bet jaučiuosi pailsėjęs.


FOTO: organizatorių ir asmeninio archyvo.